We Are Who We Are ✨

12 Dalis

Susiraukiau ir pramerkiau akis išgirdusi balsus. Sunkiai atsisėdau lovoje ir stengiausi įsiklausyti kieno balsas vyrauja tarp kelių - Blake. Kažkas nutiko.

Blake yra paskutinis žmogus, kuris susinervinęs pakels balsą. Greičiau jis tyliai, neprabildamas su kažkuo susimuš, nei ims šaukti. Nors jis dabar ir nešūkauja, kažkas vistiek nutiko.

Pakilau iš lovos ir nužvelgiau save veidrodyje. Atrodžiau gan gerai, palyginus su tuo, kad vakar nuėjau miegoti labai vėlai ir pavargusi.
Užsimečiau minkštutėlį baltą chalatą, nesiekiantį kelių ir įsispyrusi į šlepetes išėjau iš kambario.

Kai supratau, jog Blake kalba ne telefonu, buvo kiek vėlu grįžti atgal.

-Kaip ir visuomet, po visko kas nutiko jis klauso tik savo intuicijos, nors jau kelintą...

-Labas rytas, Jade,- Joel pertraukė įpykusį brolį. Čia sėdėjo Šokoladukas, Joel ir Christopher, kurių akys įsmigo į mane.

-Sesute,- Blake apsisuko ir nustatė kuo ramesnę veido išraišką,- ar aš tave pažadinau?- jis kiek prisimerkė.

-Kas nutiko?- ignoravau jo klausimą ir iš tarpdurio nuėjau prie spintelės paspausdama elektrinio virdulio mygtuką.

-Nieko. Šiokios tokios problemos, bet viskas gerai,- Blake bandė išsisukti be paaiškinimo.

-Blake, nemeluok. Pažįstu tave geriau nei tu manai,- prisimerkiau.

-Nuostabiai atrodai rytais,- Joel išsišiepė norėdamas nukreipti dėmesį nuo meluojančio brolio. Žvilgtelėjusi į jį nesugebėjau nešyptelėti, tačiau mano akys tuojau susirado Blake.

-Tai visiškai tavęs neliečia,- brolis atsiduso.

-Tėvai?-susiraukiau.

-Ne. Iš jų dar jokių žinių. Sakau, tai su tavimi nesusiję, todėl tau nereikia dėl to nervintis,- Blake nuramino mano suspratėjusį širdies plakimą.

-Gerai. Gersite ko nors?- paklausiau, o Blake veide atsirado palaima, jog jis išsisuko. Nebesiruošiu jo kamantinėti. Galbūt išties kažkas nutiko, kas neturi jokių ryšių su manimi.

-Mums jau metas,- Joel pakilo nuo kėdės. Pakėliau į jį kuo liūdnesnes akis ir jis šyptelėjo.- Susimatysim vėliau,- vaikinas mirktelėjo ir aš nusišypsojau gavusi apkabinimą. Diena praskaidrėjo, kai gavau dar du šiltus vaikinų apkabinimus.

Kol pasitaisiau kavos, Blake išlydėjo draugus ir sugrįžo į virtuvę. Jis pasirėmė į virtuvinį stalą, kur ką tik sėdėjo jo draugai ir nuleidęs galvą žvelgė į grindis.
Pakreipiau galvą ir dar porą minučių pamaišiusi kavą padėjau ją ant spintelės už savęs ir priėjusi prie Blake įlindau tarp jo ir stalo, tad gavosi, jog buvau jo glėbyje.
Smarkiai apsikabinau brolį, kuris tik tyliai nusijuokė ir taip pat mane apsikabino.

-Kad ir kas nutiko, viskas bus gerai,- sumurmėjau į jo krūtinę.

-Žinau, Jadey,- Blake prisiglaudė prie manęs.- Pasikviesk merginas. Turėsiu išvažiuoti. Kad nenuobodžiautum, pabūsi su jomis,- jis paglostė mano plaukus.

-Ar ilgam?- pakėliau galvą, jog matyčiau jo rudas akis.

-Porai valandų tai tikrai, jei neilgiau,- Blake šyptelėjo.

Tokių situacijų jau buvo. Priežastis būdavo tokia, jog turi padėti draugui. Esu beveik įsitikinusi, kad kažkas nutiko Richard arba Erick, nes Blake niekada neužsiminė turintis kitų draugų. Didesnė tikimybė, jog Erick, kadangi net Joel patvirtino, kad jis turi problemų.

-Parašysiu Perrie,- šyptelėjau priimdama jo pasiūlymą.

-Galėsiu jas atvežti, jei jos sutiks,- Blake veide taip pat atsirado šypsena.

-Einu parašysiu ir nusiprausiu,- pasakiau, prieš išlysdama iš brolio glėbio.

-Paskubėk. Atšals kava,- Blake pasakė prieš man išeinant iš virtuvės.

Vos gavusi teigiamą atsakymą iš Perrie pranešiau apie jį broliui, kuris tuojau paliko namus, jog atvežtų Perrie ir merginas, jei jos sutiko su Perrie. Vis dar neturiu jų numerių, tad Perrie tarpininkauja tarp mūsų.
Persirengus ir papusryčiavus truputį susitvarkiau aplink save.
Po dar gero pusvalandžio grįžo ir Blake su merginomis, tačiau Blake į namus nebegrįžo ir tuojau išvažiavo.

-Sveika,- Perrie nusišypsojo įėjusi į namus ir visos apsikabinome šitaip pasisveikindamos.

-Alkanos? Norit kavos ar arbatos?- pasidomėjau.

-Ne. Eime, norėčiau išgirsti apie ką kalbėjot su Joel tą naktį,- Perrie išsišiepė.

-Perrie, palauk. Ji kažkokia keista,- Leigh-Anne susiraukė nužvelgdama mano veidą.

-Ką?-susiraukiau.

-Spėju, jog dėl Erick, tiesa? Tau labai įdomu kas jam nutiko?- Jesy nusišypsojo.

-Na, ne... Taip, bet labiau domina tai, ar Blake išvažiavo pas jį,- sumurmėjau.

-Jis nesakė?- Perrie susiraukė. Atsidususi papurčiau galvą.

-Eime į mano kambarį ar į svetainę,- pasiūliau.

-Gal eime į tavo kambarį,- Perrie šyptelėjo.

Linktelėjus nusivedžiau merginas į savo kambarį ir ten gerą valandą paplepėjome apie laiką praleistą prie vandens.

-O tu žinai kur gyvena Erick?- Perrie paklausė, kai kelioliką minučių tylėjau.

-Ne. O kodėl tau reikia Erick?- susiraukiau pakeldama akis į ją.

-Ne man, meile. Tau. Kol tu nesužinosi kas nutiko, tu nenurimsi,- ji šyptelėjo.

-Man tik smalsu,- atsidusau. Tuojau gavau apkabinimą iš Jesy, o netrukus ir Leigh-Anne su Perrie prisidėjo į apkabinimą.

Vos telefonui ant lovos galo ėmus vibruoti, Leigh-Anne tuojau padavė jį man ir aš atsiliepiau į brolio skambutį.

-Sveika dar kartą, Jade,- Joel balsas pasigirdo telefone.- Žiūrėk, atsiųsiu tau adresą, o tu ten atvažiuok, gerai? Reikia truputėlį tavo pagalbos. Jei tu vis dar su merginomis, galit atvažiuoti visos. Ten vieno mūsų draugo parduotuvė,- Joel susakė, man net nespėjus pasisveikinti.

-Gerai. Atvažiuosim. Dabar?- susiraukiau.

-Būtų labai gerai,- Joel pasakė, o fone pasigirdo balsai.- Gerai, princese, turiu eiti. Tuojau atsiųsiu adresą.

Vaikinui padėjus ragelį nusišypsojau.

-Aš turiu važiuoti iki kažkokios parduotuvės. Jei norit, važiuojam kartu, jei ne, atsiprašau, bet teks važiuoti namo arba palauksit manęs,- trūktelėjau pečiais.

-Važiuojam kartu,- Perrie pasirinko man labiausiai norimą išgirsti atsakymą. Jesy su Leigh-Anne linktelėjo.

-Dar neatsiuntė adreso, aš persirengsiu,- pasakiau išlipdama iš lovos ir iš spintos pasiimdama suknelę.

-Atrodysi nuostabiai,- Leigh-Anne pagyrė ir aš nusišypsojau jai.

Spėjau persirengti ir tik tuomet gavau žinutę nuo Joel iš Blake numerio. Reiks apsikeisti numeriais su vaikinais. Visais.
Perrie per porą minučių iškvietė taksi, kurios laukėme apie penkias minutes.

Įdomiausia tai, jog išties maniau, kad tai vieninteliai brolio draugai. Kuo mes abu panašūs, tai jog išsirenkame kelis žmones su kuriais bendraujame ir keistai, jie lieka ilgam. Tikiuosi ir su merginomis šitaip bus.
Žvilgtelėjau į Perrie kuri plačiai nusišypsojo sugavusi mano žvilgsnį.
Neabejoju, jog taip ir bus.