We Are Who We Are ✨

37 Dalis

Erick kelias minutes žvelgė į lubas, tačiau tuomet šyptelėjo ir atsisuko į mane.

-Mudu draugai,- Erick pasakė, o tuomet vėl nusuko akis į lubas ir išsišiepė.- Draugai su privalumais,- jis kilstelėjo antakius.

-Tu nesveikas,- nusijuokiau stumtelėdama jį, o jis taip pat ėmė juoktis. Tikiuosi Blake nepabus.

Kelias minutes mudu besišypsodami retkarčiais žvilgtelėdavom vienas į kitą.

-Jade,- Erick kreipėsi į mane. Nepamenu, jog jis kada tartų mano vardą, bet tai skamba nuostabiai,- žinau, kad tau rūpi. Tėvą išvežė gydytis, mama visą tą laiką prabuvo sanatorijoje. Rytoj ji grįžta, todėl, jog jai nereikėtų būti vienai, būsiu su ja. Bet jei ką, mano draugė su privalumais visada laukiama,- Erick pasakė ir vėl nusišypsodamas ta velniška nešvankia šypsena. Nusišypsojau, pavartydama akis.

-Pasakysi taip prie Blake ir aš tau trenksiu,- pagrasinau sukeldama vaikinui juoką.

-Eikš,- jis pakvietė mane arčiau ir aš išsišiepusi prisiglaudžiau prie šilto vaikino kūno.

Malonūs šiurpuliukai perbėgo visu kūnų ir Erick spustelėjo mane arčiau.
Esu beveik įsitikinusi, jog mums abiems bus vienodai sunku. Mudu juk draugai. Šitiek laiko mudu neatsitraukėme vienas nuo kito, tad tai yra tikrai nelengva.

Rytą lovoje buvau viena. Nežinau kodėl nepajutau Erick judesių, tačiau akivaizdu, jog jam pasirodė, kad man šalta.
Buvau įvyniota į antklodę.
Na, tai taip pat galėjo būti jo juokelis, bet labiau norėčiau pirmo varianto.

Pagal viską, Erick šiandien išsikrausto, tad manau, jog padėsiu jam jei reiks, nes paskutiniu metu tikrai neturiu ką veikti.

Nusipraususi apsirengiau patogius apkritusius drabužius ir nusileidau žemyn, bet susiraukiau, pamačiusi virtuvėje tik Blake.

-Labas rytas. Kur Erick? Dar miega?- kilstelėjau antakius.

-Labas. Ne. Jis jau namuose. Dabar juk jau dvylika. Sakė, jog visi vaikinai šiandien susirinks pas mus, siūlė pakviesti ir merginas, kad tau būtų linksmiau,- Blake nusišypsojo.

Tai jis pabėgo, ar kaip tai suprasti?

-Jau pasiilgau jų,- nusišypsojau, galvodama apie Joel, Christopher, Richard ir Šokoladuką.

-Taip. Tos merginos tau kaip sesės,-brolis šyptelėjo vėl. O aš nepatenkinta suurzgiau, kadangi jis vėl mane ne taip suprato.

-Aš apie vaikinus. Merginas mačiau vakar,-  pavarčiau akis.

-O...- Blake suprato mane.- Gerai. O dabar nemeluojant. Tau patinka kažkuris iš jų? Aš nesakau, kad tai labai blogai ar kažką, tiesiog man būtų keista. Mes įpratę pasikalbėti apie merginas, o jei tu būsi kažku...

-Nei vienas iš jų man nepatinka kaip vaikinas. Jie visi man yra tik draugai ir ne daugiau. Myliu juos kaip brolius,- pertraukiau jį.

-Gerai. Sakykim. Sėsk. Tiesiog man keista, kad tiek tu, tiek Christopher, tiek Joel, labai dažnai kartojate kad pasiilgote vienas kitų,-Blake trūktelėjo pečiais.

Puiku. Jis negalvoja, jog mudu su Erick draugaujam artimiau ir turime tuos privalumus, kaip Erick pasakytų.
Atsisėdau prie brolio ir po keletos minučių Blake pastatė puodelį kavos priešais mane. Su šypsena padėkojau jam ir gurkštelėjau karštos kavos.

-Jade?- Blake kreipėsi į mane. Pakėliau akis į brolį laukdama ką jis pasakys.- Aš tik noriu pasidomėti. Kokie tavo santykiai su mama? Jūs sutariat, taip?- Blake susiraukė.

-Taip. Viskas tarp mūsų puiku,- nusišypsojau. Šiandien jaučiuosi be galo stipri ir drąsi, tad net jei jis paklaus apie ką nors, apie ką nenorėčiau kalbėti - aš atsakysiu.
Nužvelgiau brolį kuris dėliojo kažką savo galvoje tačiau tuomet papurtė galvą.

-Klausk,- nusišypsojau.

-Tu nenori apie tai kalbėti,-Blake papurtė galvą leisdamas ir man žinoti kur linksta kalba.

-Aš klausau, Blake,- pasakiau surimtėdama.

Blake kiek prisimerkė, tačiau tuomet atsisėdo, parodydamas, jog tikrai naudosis proga.

-Neklausiu per daug,- jis pasakė nuramindamas mane. -Kodėl?- jis paklausė. Tai jau buvo per daug, tik gaila, jis to nesupranta.

-Negaliu to sakyti,-pasakiau papurtydama galvą.- Kitas klausimas.

-Ar tai yra taip blogai?- Blake susiraukė.

-Tai nėra... Tai yra. Na... Tiesiog yra keli įvykiai, dėl kurių nenoriu jo matyti ar girdėti,- stengiausi neišsiduodama paaiškinti.

-Jis tave skriaudė?- Blake veido išraiška pasikeitė.

Dėkui Dievui, jog jo telefonas ėmė skambėti.
Nenoriu jam meluoti, bet nenoriu ir sakyti tiesios.

-Skambina dėl darbo. Turiu atsiliepti,- Blake pasakė ir man linktelėjus jis atsiliepė. Brolis atsistojęs nusisuko kalbėdamas telefonu ir tai buvo proga pabėgti. Aš tą ir padariau.

Nenoriu jam išduoti per daug. Nenoriu sužinoti jo reakcijos. Jis juk supyks ant patėvio ir ant mamos, jog ji nieko nesakė. O ir nežinau kaip reaguos, jog aš tiek laiko viską slėpiau, nekalbant apie tai, jog Joel viską žino.

Aš taip pat sulaukiau skambučio, o užvardintas numeris mane privertė plačiai nusišypsoti.

-Labas,- Christopher mielu balsu numykė man atsiliepus.

-Labutis,- nesugebėjau paslėpti šypsenos. Be galo jo pasiilgau.

-Na, kaip jautiesi?- vaikinas buvo geros nuotaikos.

-Aš jaučiuosi gerai. Kaip tu?- pakreipiau galvą be jokio tikslo stebėdama savo antklodę.

-Aš taip pat gerai. Kaip sekasi be Erick? Žinau, kad judu visai neblogai sutarėt,- Chris nusijuokė kiek keistu juoku.

-Ką tu turi omenyje?- susiraukiau. Jis juk nepapasakojo. Negalėjo.

-Neapsimesk, mieloji. Nežinau kiek tiesos aš žinau, bet ką žinau, tai, kad retkarčiais judu ne atskiruose kambariuose leisdavote laiką,- Christopher kikeno. Atsidusau, išgirdusi tik tiek.

-Jei tau bus ramiau, galiu ir su tavimi miegoti vienoje lovoje,- rimtu tonu pasakiau.

-Ne. Blake ir taip kreivai į mane žiūri,- Christopher nusijuokė priversdamas nusijuokti ir mane. Mums nustojus juoktis su šypsena atsidusau, jausdama kažką keisto viduje.- Kas tau, mieloji? Kodėl dūsauji? Kas negerai?- Christopher sunerimo, lyg perskaitęs mano mintis.

-Man viskas gerai, Chris. Nesijaudink,- šyptelėjau, nes jis tikrai verčia mane jaustis reikalinga.

-Žinau, kad nėra,- Chris pasakė jau kiek tyliau.

-Blake,-sumurmėjau, lyg abu imtume šnabždėtis. Christopher tylėjo laukdamas tęsinio.- Aš nenoriu jam pasakoti,- atsidusau, supratusi, kad greičiausiai taip jaučiuosi dėl Blake.

-Bus sunku, bet tau teks pasakyti. Jei tiesa išaiškės pati, gali baigtis dar blogiau. Nežinau ką tu turi papasakoti ir kodėl nenori, tačiau tai tikrai svarbu, kitu atveju tu pasakytum. Blake myli tave, tu jo sesuo. Kad ir kas benutiktų, tu visada būsi jo vienintelė mažoji sesutė Jadey,- Christopher pasakė priversdamas vėl mane nusišypsoti.

-Nežinau kaip reikės jam papasakoti. Aš pagalvoti apie tai nenoriu, o pripažinti tai garsiai... Skamba lyg košmaras. O ypač jei pasakosiu Blake. Jis toks rūpestingas ir aš... Tikriausiai nesugebėsiu be ašarų. Na, tai akivaizdu, bet labiausiai bijau jo reakcijos.

-Mieloji mano Jade, geriau bus, jei tu pasakysi pati, negu pasakys kažkas kitas. Aš tik įspėju. Esu įsitikinęs, kad tu sugebėsi. Tikiu tavim,- Christopher vėl privertė mane nusišypsoti.

-Ačiū,Chris. Tu labai geras draugas. Nežinau ką daryčiau be tavęs,- numykiau, įsivaizduodama jo apkabinimą.

Jis teisus. Tiesa visada išaiškėja.