2 Sezonas 8 Dalis

73 3 0
                                    

Sekančią dieną, kol dar Blake miegojo, išėjau iš namų palikusi raštelį.
Nežinau kieno įtaka, tačiau jaučiausi emociškai pavargusi, tad pamaniau, jog oras prie vandens ir miško man padės.

Vėjas palengva kedeno medžių lapus, prie kurių šlamėjimo prisidėjo keli paukšteliai su savo giesmėmis. Ošė ne tik medžiai. Vanduo taip pat skleidė tą nuostabų, vasarą primenantį garsą. Žinoma, negaliu nepaminėti kvapo. Tas keistai malonus vandens kvapas, šalčio pojūtis ir plaukiantys debesys. Viskas yra nuostabu, bet neberandu laiko viso šito pastebėti.
Jau ilgą laiką nekreipiau dėmesio į gamtą ir dėl to labai gailiuosi. Tai ramina ir padeda susitvarkyti su mintimis.
Žolė jau ruošėsi pasislėpti po sniegu, kurio paskutiniais metais nesulaukiame. Pasiilgau sniego, to šaltuko kandžiojančio skruostus ir to nuostabaus jausmo, kai šiluma apgaubia visą kūną grįžus namo iš lauko.

Nuo mažens mėgau stebėti viską kas vyksta aplink ir tai visiškai nepasikeitė, tačiau tam trūksta laiko. Kartais trūksta ir noro.
Brendimas užknisantis dalykas. Suaugus nebesugebi viskuo taip džiaugtis, krykštauti iš laimės ir tiesiog džiaugtis ta akimirka. Pradedi galvoti kas bus rytoj, kaip teks elgtis ir ką reiks sakyti.

Galiu pasakyti tik tiek - išore aš gal ir pasikeičiau, tačiau viduje aš jaučiuosi ta pati septynmetė Jade, kuri mylėjo viską aplink save.
Gaila, bet gyvenimas sugadino tą šiltąją Jade, tačiau kai kuriems žmonėms ji vis dažniau atsiranda.

Nusišypsojau it kvailelė, kai galvoje ėmė dėliotis eilės. Dievinu tą jausmą, kai galiu daryti tai, ką mėgstu. Net jei ir esu viena.

Now it's me and myself, don't need no one else
This happiness was always inside me
But Lord, it took a minute to find me

Gamtos grožis svaigina, bet kuriuo metų laiku, tačiau tikriausiai mane tai paveikė per daug.
Kai žvilgtelėjau į telefoną, jog sužinočiau laiką, radau daug praleistų skambučių.
Išties, namus palikau dar rytą, o dabar jau po pietų. Keista, jog skrandis neprašė maisto.
Vietoj to, kad atskambinčiau kažkuriam iš skambinusiųjų, gražinau telefoną į jo buvusią vietą, džemperio kišenę.
Išspaudžiau netikrą šypseną, bet baimė nebeleido susikaupti ties gamta.
Tikriausiai Blake pyksta, jog palikau jam vos raštelį. Nenorėčiau vėl su juo susipykti.
Po dar kelių minučių tylios baimės, staigiai atsistojau ir ėmiau judėti iš šios ramios vietos.
Jaučiuosi kalta.

-Na, tai sveika! - Erick balsas kreipėsi į mane priešais, todėl aš pakėliau akis, pamatydama piktas žalias akis.

-Erick,- suinksčiau.

-Ar tu bent žinai, kaip mes jaudinomės?- vaikinas buvo supykęs, tačiau papurtęs galvą ištiesė rankas į mane, todėl smarkiai apsikabinau Savo Vaikiną.

-Nepyk. Tiesiog norėjau pabūti viena,- sumurmėjau į jo krūtinę.

-Blake visus mus ant kojų pirštų galiukų sukėlė, jog rastume tave, nes tu neįprastai ilgai negrįžai namo. Negi taip sunku parašyti kur esi ir kad tau viskas gerai? Tu dar ir skambučius ignoravai. Išties maniau, jog tave kas pagrobė!- Erick suurzgė.

-Nagi, man juk viskas gerai. Aš čia,- nusišypsojusi pakėliau akus į jį. Erick nužvelgė mano veidą ir vėl papurtęs galvą pabučiavo mano nosį, priversdamas dar labiau nusišypsoti.-Kaip mane radai?

-Čia buvo paskutinė vieta, kurioje tikėjausi tave rasti. O veltui čia neatvažiavau pirmiausiai,- Erick papurtė galvą.- Tu visa pašiurpusi, tau šalta. Eime į mašiną, paskambinsim Blake.

Ir, kas be ko, viskas buvo taip, kaip sakė Erick. Jis yra tas, kuris nupasakos viso mano likusio gyvenimo veiklą sekundžių tikslumu, nes jis - tikras dominantas ir mane tai taip jaudina. Dievinu tai ir leisčiau jam nuspręsti net mano gyvenimo po mirties kelionę.

Mašinoje išklausiau dar vieną moralą iš Blake, kol Erick bandė stabdyti jį. Ypač tada kai akyse susikaupė ašaros. Ko jau ko, bet kaltės jausmo aš nekenčiu.

-Hey, ramiai,- Erick balso tonas pakito,kai Blake su griežtu liepimu grįžti namo padėjo ragelį. Vaikinas šalia suėmė mano ranką ir priglaudė ją prie savo karštų lūpų.- Jis tiesiog jaudinasi dėl tavęs, visai kaip ir aš. Tik neverk, Blake ant tavęs ilgai nepyks,- Erick glostė mano delną iki kol linktelėjau.- Dabar grįžkime į tavo namus.

Vėl linktelėjau ir Erick paleidęs mano ranką susitelkė ties mašina. Po kelių minučių jis išvažiavo iš aikštelės.
Sukandau apatinę lūpą, kol burnoje pajutau kraujo skonį. Nuleidau akis į kojas, kurias dengė plonos tamprės. Ant jų nukrito ašara, susigerdama į jas. Delnu nusivaliau skruostą ir atsidusau.
Erick delnas atsirado ant mano kelio ir spustelėjo jį.

-Nurimk,- žaliaakis pakartojo, tačiau jo balsas išties vertė nurimti.

Kai įvažiavome į namų kiemą, Erick privertė mane atsisukti į jį.

-Kas čia?- Erick nykštį priglaudė prie mano lūpos, kuri neseniai kraujavo.- Šitaip tau daryti galiu tik aš, supratai? Neleisiu to daryti net tau pačiai,- Erick veidas priartėjo prie mano ir suglaudė mūsų kaktas. Po kelių sekundžių spoksojimo vienas kitam į akis, jis mane pagaliau pabučiavo. Buvau pasiilgusi šito.

-Dabar eime pas Blake. Tik nepravirk prie jo. Jei prastai pasijusi, kažkaip perspėk mane, bet nesvarbu kuriuo atveju, aš šalia, mažute,- Erick galutinai nuramino mane ir aš šyptelėjusi linktelėjau.

-Ačiū,- sumurmėjau.

-Lipkim,- jis mirktelėjo ir aš išsišiepiau.

Vietoj to, kad koridoriuje klausyčiausi Blake moralo, bandžiau prisiminti Erick bučinio pojutį.
Geriausia tame, jog Blake leido likti Erick, nes pas jį atvažiuoja nauja atlikėja ir jis turi grįžti prie darbo studijoje.
Vos Blake paliko namus sucypiau ir apsikabinau Erick.

-Keista reakcija po tokio moralo,- Erick nusijuokė ir pakėlęs mane ant rankų ėmė nešti mano kambario link, stipriai priglaudęs prie savęs.

Maloniausia visos dienos dalis buvo - glamonės su Erick. Giliai širdyje žinojau, jog tai ilgai nesitęs, o ypač jei Erick norės eiti toliau. Na, tai buvo beveik akivaizdu.
Vaikino ranka išties ėmė slinkti mano pilvu žemyn, tačiau aš patraukusi ranką nuo jo nugaros sustabdžiau Erick delną.

-Negaliu. Man tos dienos,- sumurmėjau šiek tiek atsitraukdama. Erick toliau bučiavo mane sunerdamas mūsų pirštus, o tuomet atitraukė lūpas.

-Oh tos sušiktos mėnesinės,- jis suniurzgėjo, garsiai išreikšdamas msno mintis. Nusišypsojau pritardama.

Erick pakeitė poziciją, atsiguldamas šalia ant lovos, tačiau neištraukė rankos iš mano. Priešingai, priglaudė mano delną prie savo lūpų ir pabučiavo jį.
Šyptelėjusi prisiglaudžiau prie Erick apsikabindama jį.
Jei taip būtų visada, būtų tobula.

-Vadinasi aišku kas ten buvo vakar su tavo nuotaikų kaita,- Erick prunkštelėjo sugadindamas visą mielą akimirką, todėl kumštelėjau jam į krūtinę, taip priversdama jį nusijuokti.

We Are Who We Are ✨Where stories live. Discover now