We Are Who We Are ✨

2 Sezonas 26 Dalis

    Penktadienis

-Ar tu pasiruošusi, Jade? - Olivia, mano prokurorė, nusišypsojusi paklausė manęs ir aš linktelėjau.

Vakar, ketvirtadienį, buvau sutikusi savo patėvį parduotuvėje. Erick jo vos nenužudė žvilgsniu, todėl jis laikėsi metro atstumo, tačiau jaučiau jo žvilgsnį ant savęs. Jį šiandien privalo uždaryti.

Kartu su pakvietimu, visi suėjome į tą pačią teismo salę.
Ta pati teismo struktūra, prokurorai vėl turėjo viską papasakoti, o Olivia dar ir persirašė ginamąją kalbą.
Visą teismo posėdį prasedėjau, spoksodama į grindis. Negirdėjau balsų, negirdėjau kas vyksta aplink.

-Nuosprendis, - teisėja pasakė ir tai buvo vienintelis žodis kurį aš girdėjau. - Joseph Davis turės atlikti penkių metų laisvės atėmimo bausmę, - girdėjau kas antrą žodį, kurie privertė suprasti esmę. Jį uždarys. Penkerius metus aš būsiu saugi.

Visų veidus papuošė šypsenos, išskyrus patėvio, jo prokuroro ir teisėjų. Kadangi turėjome atsistoti prieš nuosprendį, dabar vis dar stovėjome, buvau smarkiai apkabinta savo prokurorės ir ji mane padrąsino, kol tuo tarpu aš galvojau, ką darysiu po penkerių metų. Dabar aš jo atsikračiau, bet po to jį paleis.
Nė nepastebėjau kaip visi atsidūrėme lauke.

-Mieloji, ko tu vis dar susikrimtusi? - Blake priėjo prie manęs ir šyptelėjo.

-Ką aš darysiu po penkių metų? - išsigandusi pakėliau akis į brolį.

-Nebijok, aš padarysiu viską, jog jis iš ten neišeitų, - Blake nusišypsojo ir smarkiai mane apkabino. Nusišypsojau. - Dabar važiuojam namo,- brolis paragino ir aš atsitraukusi nužvelgiau toliau stovintį Erick.

Nežinau kaip turėsiu įprasti miegoti viena. Vėl.
Blake ėmė vestis mane mašinos link ir aš visiems pamojavau. Merginos nusišypsojusios atsakė tuo pačiu, o vaikinai tik šyptelėjo. Erick akimis sekė mane, o aš stengiausi neapsisukti ir neužpulti jo, nes apkabinimo ir bučinio iš jo norėjau labiausiai. Įsėdusi į brolio mašiną, per langą nužvelgiau vis dar mane stebintį mylimą vaikiną. Nurijusi seiles nuleidau akis.
Kodėl jaučiuosi kalta?
Be to, juk rytoj mūsų laukia vakaras kartu.

Automobilis išvežė mane iš aikštelės ir po keliolikos minučių įvažiavo į namų kiemą. Mama gale nenustojo šypsotis, kol aš vis dar svajojau apie Erick.

-Ką veikėt su merginomis visą savaitę? - Blake susmalsavo, kai mama ruošė mums pietus.

-Su merginomis? Taip, tiesa... Beveik niekur nejome. Buvome namuose ir kartą buvom nueję į studiją,-trūktelėjau pečiais.

-Ar turite naujų dainų?- Blake nusišypsojo.

-Na... Kelias, - trūktelėjau pečiais. Šiuo metu tikrai ne muzika mano galvoje.

    Šeštadienis

Prisipažinsiu. Nuo ryto negalėjau nustygti vietoje žinodama, jog šiandien Erick kažką yra suplanavęs mudviem. Gavau iš jo priminimą, jog apie septintą valandą vakaro laukčiau jo lauke, todėl šeštą valandą vakaro, jau susiruošusi, nenustygau vietoje.
Prieš laikrodžiui išmušant septintą valandą vakaro laukiau prie namų durų. Suknelė plaikstėsi vėjyje iki tol, kol Erick automobilis sustojo prie namų. Nustriksėjau iki jo ir vos man priartėjus gražuolis žaliaakis išlipo iš mašinos.

-Norėjau nupirkti tau gėlių, bet tada supratau, kad neturėsi jų kur dėti, - Erick pripažino ir aš nusijuokiau. Vaikinas nusišypsojo ir priartėjo prie pat manęs, o tuomet išsiėmė kažką iš kišenės. - Pamaniau, jog tau patiks, - Erick šyptelėjo ir paslėpė savo rankas man už kaklo, o tuomet kažkas šalto prigludo prie mano kaklo. Užsimerkusi su šypsena papurčiau galvą. Vos jo rankos atsitraukė aš atsimerkusi nužvelgiau Erick šypseną.

-Man nereikia tavo dovanų, Erick. Man užtenka, jog tave turiu šalia, - šyptelėjau. Erick priglaudė ranką prie mano krūtinės paimdamas grandinėlę kurią pats ką tik užkabino. Nuleidau akis į ją ir nesugebėjau suvaldyti šypsenos.

-Myliu tave, princese, - Erick įgarsino ant pakabučio užrašytus žodžius.

-Aš irgi tave myliu, Erick. Labai,- sumurmėjau ir apsikabinau vaikiną. Jis nusijuokė ir taip pat suspaudė mane glėbyje.

-Eime, kol Blake nepradėjo tykoti, - Erick šyptelėjo, tačiau aš neištvėrusi suglaudžiau mūsų lūpas pusės minutės bučiniui.

-Eime, - atsitraukusi pasakiau ir apėjusi mašiną įsėdau į ją. Mačiau kaip Erick su šypsena papurto galvą ir įsėda šalia.

-Noriu nusivežti tave į vieną vakarėlį, - Erick pripažino.

Vakarėlį? Maniau, jog šiandien laiką praleisime dviese.

-Vakarėlį? - susiraukiau.

-Taip. Ten bus keli mano draugai, tad tiesiog labiau draugų susitikimas. Noriu tave su jais supažindinti, - Erick užvedė mašiną.

-Gerai,- truktelėjau pečiais.

Tikriausiai tai, jog jis supažindins mane su savo kitais draugais yra gerai. Vadinasi, jis pasitiki manimi.
Per penkioliką minučių priartėjome prie gražaus namo ir Erick paragino mane išlipti. Vos abu išlipome, Erick suėmė mano ranką ir ėmė vestis į pastatą.
Viduje tyliai grojo raminanti muzika.

-Sveiki. Aš Jack,- vaikinas atidaręs duris prisistatė.

-Jade, - šyptelėjau. Jack taip pat šyptelėjo.

-Eime, - Erick paragino. Sekiau paskui mylimą vaikiną.

Atsiradome svetainėje. Keli vaikinai žiūrėjo per televizorių rodomą futbolą, kelios merginos apie kažką kalbėjo. Erick pristatė mane visiems, tačiau jų vardų net nesistengiau įsiminti. Labiausiai nepatiko tai, jog viena mergina niekaip nenustojo spoksoti į Erick.
Aš jo pavydžiu. Greičiausiai neturėčiau, bet pavydžiu.

-Jei tu nieko prieš, nueisiu į virtuvę ir paimsiu mums gėrimų. Tuoj grįšiu, - Erick sumurmėjo man į ausį ir akimirksniu dingo.

-Sveika. Kaip Erick mane jau pristatė, aš Sophia. Noriu su tavimi pasikalbėti, tad jei tu nieko prieš, pasitraukime kiek į šoną, - mergina spoksojusi į Erick priėjo prie manęs. Linktelėjau smalsaudama ką ji pasakys.

-Noriu tavęs paklausti, kodėl tu vis dar su Erick? Kaip tu sugebėjai atleisti jam tai ką jis padarė? - mergina paklausė atmesdama plaukus, kai pasitraukėme nuošaliau.

-Apie ką tu? - susiraukiau. Erick paskutiniu metu angelėlis. Jis nieko blogo nepadarė man.

-Apie paklodę ir lažybas. Tu nieko nežinai? - Sophia susiraukė atkartodama mano veiksmus.

-Kokios lažybos? - papurčiau galvą.

-Erick susilažino su keliais draugais iš čia vieno vakarėlio metu. Neprisimenu koks buvo prizas, bet jis turėjo tave suvilioti ir tai kažkaip įrodyti. Jam labai pasisekė, jog vis dar buvai nekalta. Žinoma, jis to nežinojo, tad tikriausiai kitu atveju nebūtų pasirašęs to daryti. Na, bet taip nutiko ir jis jūsų nakties paklodę atnešė kaip įrodymą, jog jam pavyko su tavimi... Pasismaginti. To visiems užteko, jog Erick gautų prizą. Nežinau kaip tu dar nieko nežinojai. Netikiu, jog jis sugebėjo taip ilgai viską slėpti. Užjaučiu, - Sophia netikroviškai šyptelėjo, kol mano akyse susidarė ašaros.

-Jis to nepadarė, - papurčiau galvą, nenorėdama tuo tikėti.

-Jade! - Erick išsigandęs šūktelėjo ir lėtais žingsniais artėjo prie mūsų.

-Pasakyk, kad tai netiesa, - kreipiausi į mylimą vaikiną.

-Aš... Princese, aš galiu viską paaiškinti. Tik išklau...- pertraukiau jį papurtydama galva, o ašara, nuriedėjusi skruostu, įrodė, jog tai mudviejų pabaiga.

-Aš nekenčiu tavęs, Erick. Nenoriu tavęs daugiau matyti, - pasakiau ir sparčiu žingsniu palikau pastatą.

Visų žvilgsniai buvo sutelkti į mus, o dar tai, jog Erick užšaukė ant Sophios pridėjo veiksmo jiems.
Nusivaliusi skruostą nužvelgiau tamsią gatvę, kurią apšvietė tik žibintai ir mėnulis. Nežinau kaip grįšiu.

-Jade, palauk! Leisk man viską papasakoti!