We Are Who We Are ✨

2 Sezonas 24 Dalis

Atėjus pirmadienio rytui, mane aplankė begalinis noras nuvažiuoti į studiją. Vienintelė problema - Erick saldžiai miega apsikabinęs mano pagalvę, kol aš jį stebiu prie durų. Mano sąžinė neleido man jo palikti, bet širdis prašė suteikti jam tą patį, kaip ir jis man vakar - išgąsdinti ir priversti Erick sunerimti.
Suinksčiau, nusprendusi paklausyti nerimstančios širdies ir tyliai pribėgusi prie mylimojo pabučiavau Erick lūpas, o tuomet nepalikdama jokio raštelio dingau iš vaikino namų.

Man viskas bus gerai.
Išsikvietusi taksi pasakiau studijos adresą, o tuomet paskambinau visoms merginoms ir apsimetusi išsigandusia liepiau atvažiuoti iki studijos ir niekam nieko nesakyti. Tik taip jos paskubės.
Ir išties. Jų laukti reikėjo vos penkias minutes ir Leigh sustojo prie studijos.

-Tikiuosi, jog tai svarbu, nes ji mūsų vos nenužudė, - Jesy pasakė dėl ko aš nusijuokiau.

-Aš važiavau pagal taisykles! - Leigh ėmė teisintis.

-Mieloji, kas nutiko? - Perrie priėjo arčiau.

-Pabėgau iš Erick namų, nes vakar jis mane išgąsdino, todėl norėjau jam atsilyginti tuo pačiu. Žinau, kad po to gailėsiuos, bet aš tikrai labai norėjau į studiją, - su šypsena viską paaiškinau.

-Tu esi tikra neklaužada, - Perrie atsidusus papurtė galvą ir priėjo prie studijos durų, norėdama jas atrakinti, bet jos buvo atrakintos.

Visos susidomėjusios įlindome į vidų, ten buvo kiti studijos darbuotojai. Čia dirba ne tik Blake ir juos jau esame sutikusios.

-Sveikos, - Luke nusišypsojo pažinęs mus.

-Netrukdome? - mandagiai paklausiau ir jie visi papurtė galvą. Visos nusišypsojusios įėjome į vidų sulaukusios mandagaus pakvietimo.

    Erick pov.

Ji sušiktai dingo. Kelis kartus apėjau visus namus, bet jos nė kvapo nelikę. Kaip galėjau jos neprižiūrėti. Kaip Jade taip tyliai išsliūkino?

-Sveikas, Chris. Jade dingo. Gal netyčia žinai kur ji? - rimtai pasakiau, kol niekaip negalėjau nustygti vietoje.

Jei tas šūdžius jos patėvis čia prikišo nagus, aš jį nužudysiu. Niekas neskriaus mano princesės.

-Ar Jade ne su merginomis? Kaip ji galėjo dingti? - Chris visiškai pasimetė. Šūdas.

-Ji buvo su manimi. Dabar tai nesvarbu. Gal žinai kur ji? - vėl iš naujo paklausiau.

-Jūs kažką sukat, tiesa?- Christopher nusijuokė.

-Chris.

-Gerai, gerai. Ne, aš jos nemačiau ir nežinau kur ji, bet apsilankyk pas merginas. Gal jos žinos, o jei ne, galbūt studijoje? Neišpūsk didelio burbulo. Gal ji išvis pas Blake, - Christopher ėmė raminti mane.

-Bet jei tas šunsnukis...

-Negalvok apie blogiausią. Esu įsitikinęs, jog jai viskas gerai. Ar bandei jai skambinti? - Christopher susmalsavo.

-Ji nekelia ragelio. Dabar nuvažiuosiu iki merginų namų, gal ji ten. Bet, Dieve, kai aš ją rasiu, jai maža nepasirodys, - atsidusau, perbraukdamas ranka per plaukus.

-Judu kartu, negi ne? - Chris bandė atspėti.

-Niekas to nežino, tu taip pat, - neakivaizdžiai pagrasinau draugui ir sulaukiau jo juoko.

-Tylėsiu, žmogau. Tavo paslaptys saugios. Ieškok Jade, o po to pranešk ar ją... Arba aš tau padėsiu. Nuvažiuosiu pas Perrie, nes nežinau kur kitos merginos gyvena, o tuomet važiuosiu iki studijos. Tu apsilankyk pas Leigh ir Jesy, gerai? - Chris pasiūlė.

-Gerai. Važiuoju, - pasakiau numesdamas ragelį.

Ji tikrai pasigailės, kai ją rasiu. Jade nėra nei pas Leigh, nei pas Jesy, o Chris pranešė, jog Perrie namuose taip pat nieko nėra! Visos merginos kažkur dingusios! Būtent dėl tos priežasties Chris sulaukė manęs, prieš važiuodamas į studiją. Jei ir ten jų nebus, liks tik Blake arba blogiausia.
Tą princesę aš gerai pamokysiu, kai ji vėl bus šalia.

Išlipau iš automobilio prie studijos, negalėdamas susitvardyti. Jei jos ten nebus...
Įėjau į studiją nesulaukęs Chris, tačiau jis netrukus mane pasivijo.

-I'm c-c-clued up and I'm ready to love the good and live the bad, c-c-clued up and now I get it just make the best of what you have. 'Cause sometimes it's beauty , sometimes it's pain, sometimes it's sunshine and sometimes it's rain, - merginos dainavo man negirdėtą jų dainą, o Jade veide švietė šypsena.

Šūdas. Su manimi ji taip niekuomet nesišypso. Jade su manimi nėra pakankamai laiminga.

Šypsena merginos veide dingo, kai ji pastebėjo mane, tačiau netrukus, jos pasimetusį veiduką papuošė kalta šypsena.

-Labas, Erick, Chris, - Perrie nusišypsojusi pasisveikino. Chris atsakė tuo pačiu kol aš stebėjau savo merginą, kuri turėtų dabar su manimi būti mano namuose.

-Labas, - Jade pasisveikinusi atsistojo ir priartėjo prie manęs, laukdama kol kažką pasakysiu.

Šiuo metu negaliu sudėti net sakinio. Aš laimingas, jog pagaliau ją matau šalia. Aš piktas, jog ji paliko namus be įspėjimo. Aš susikrimtęs, nes ji laimingesnė be manęs, o vienintelis dalykas ko aš noriu - jog jos niekas nebeskaudintų. Jog niekas nepasielgtų su ja taip, kaip elgiausi aš. Tiesiog noriu būti šalia jos ir jog ji į mane žiūrėtų kaip į gerą vaikiną, o ne kaip į išdaviką, nors būtent to aš ir nusipelniau.

Vietoj to, kad kažką pasakyčiau sučiupau rudaakės ranką ir įtraukiau ją kuo arčiau savęs, norėdamas šilto apkabinimo iš jos. To aš ir sulaukiau. Jade yra ta mergina, kuri sugeba paguosti, pralinksminti, sugundyti ir palaikyti vien apkabinimu.

-Nenori man nieko pasakyti? - sumurmėjau prie pat mylimosios ausies, kol merginos ant sofos sedėjo su šypsenom, o vaikinai prie instrumentų kiek pasimetę, apsimetė į mus nekreipiantys dėmesio.

-Tikriausiai neturėjau palikti tavęs be įspėjimo, - ji suniurzgėjo.

-Tikriausiai? - pakartojau, įsitikindamas, jog ji taip sakė. Bet kokiu atveju, su ja dar pakalbėsiu ir daugiau Jade nei kojos nekels iš namų nepranešusi apie tai man.

-Mes važiuojame, - pasakiau ir nespėjus Jade paprieštarauti išsivedžiau ją iš studijos.

-Erick, aš neatsisveikinau su merginomis,- Jade švelniu balsu suzyzė.

-Tu neatsisveikinai ir su manimi, - pasakiau, priversdamas ją nutilti. Atidariau jai dureles ir Jade lėtu judesiu įsėdo į mašiną. Ji supranta, jog aš tuo nepatenkintas.

Apėjęs automobilį įlipau į vairuotojo vietą šalia mylimos merginos, kurios žvilgsnis buvo sunerimęs. Stengiausi atrodyti ramus. Nenoriu jos nuliūdinti, bet bijau, jog nesusivaldysiu.

-Klausyk, Erick, nepyk ant manęs, - Jade pradėjo atsiprašymo kalbą vos automobilis pajudėjo iš vietos.

-Palauk, kol grįšim,- atsakiau jai ir ji tik linktelėjo. Kas kelias sekundes žvilgtelėdavau į šalia sėdinčią merginą. Jade galva nusviro ir akys stebėjo rankas ant kelių. Ji gailisi ir dabar nežino ką daryti.

-Gerai. Jade, aš ant tavęs nepykstu, bet aš... Aš nusivylęs tavimi. Tu mane labai išgąsdinai. Net neįsivaizduoji kokios mintys mane aplankė, kai neradau tavęs namuose, o po to ir merginų namuose,- atsidusau ir vieną ranką atitraukęs nuo vairo nuleidau ją ant Jade rankų. Ji tuojau supynė mūsų pirštus ir suspaudė mano ranką. -Aš tik nenoriu, jog tau kas nutiktų, - atsidusau atsiremdamas pilnai į sėdynę.

-Man nieko nenutiks, Erick, - Jade pakėlė mano ranką, su savomis, ir priglaudė prie savo šilto ir švelnaus skruosto. - Juk tu šalia. Tu mane apsaugosi, tiesa? - ji šyptelėjo. Pritraukiau jos rankas prie savęs ir pabučiavau jos delną.

-Kol tu šalia manęs, tu esi saugi.