We Are Who We Are ✨

41 Dalis

Medžiai skriejo už lango ant kurio iš lėto krito šaltas lietus. Aš pakeliui į pragarą, į košmarą pas patį velnią, kuris šiuo metu sėdi priekinėje sėdynėje.
Mama buvo laiminga. Ji džiaugėsi, jog mes pagaliau būsime kartu, kol mano emocijos tuo metu maišėsi tarpusavyje - džiaugiuosi, jog pagaliau būsiu su mama, liūdžiu, dėl draugų ir Blake nebuvimo šalia ir bijau. Bijau visko kas įvyks.

Blake žodžiai, jog jis nenori manęs matyti nepalieka mano galvos. Aš jį nuvyliau. Vienintelį savo brolį.

Tiesa, mama paaiškino, jog iš Šveicarijos jie grįžo prieš kelias dienas ir tik tuomet sulaukė gydytojos skambučio ir dėl to, jog manęs ji labai pasiilgo ir dėl gydytojos.
Joel klydo. Jei aš ją imu pamiršti, ji vistiek nepalieka manęs ramybėje. Anoreksija, baisi liga, kuri ruošiasi mane sekti visą likusį gyvenimą ir vienintelis žmogus, kaltas dėl to esu aš pati.
Dėl visų pastarųjų blogų įvykių kalta esu aš.

-Na, mes ir namie,- mama nusišypsojo ir aš atsidususi taip pat šyptelėjau.

Patėvis visą tą laiką tylėjo, kol mano kūnas buvo nuėjęs pagaugais. Bijau vien pažvelgti į jį, o ką jau kalbėti apie buvimą arti jo.
Gailiuosi, jog nepraleidau daugiau laiko su Erick, jog nepabučiavau jo prieš išeidama, jog neprisipažinau, kad jis man patinka, jog neatsisveikinau ir gailiuosi dėl viso netinkamo elgesio. Dabar padaryčiau viską, jog galėčiau turėti jį šalia.

Įėjus į namus visi prisiminimai dingtelėjo į galvą. Vyras nunešė mano lagaminus į mano kambarį ir mudvi su mama likome dviese.

-Dukra, viskas bus gerai. Jūs su Blake susitaikysite,- mama pasakė ir aš šyptelėjau. Vadinasi tai buvo akivaizdu.

Apsikabinau mamą ir vėl giliai įkvėpiau.
Ji neatstoja Erick apkabinimo, tačiau tai jau yra vis šis tas.

Keturios valandos kambaryje prabėgo lyg dešimtis minučių. Pagalvė buvo šlapia nuo mano ašarų, o akys neatsitraukė nuo lubų.
Jei telefonas būtų įjungtas, tikrai būčiau gavusi žinučių bent iš merginų.
Na, bent jau nereikėjo atsisveikinti, nes tai yra vienas iš baisiausių dalykų gyvenime.

Sąžinės balsas liepė paimti telefoną ir įsitikinti, jog Erick neskambino. Tą ir padariau.
Telefone nebuvo nei vieno pranešimo, kuriame būtų paminėtas Erick vardas, tačiau Joel, Chris ir Perrie vardai dominavo tarp pranešimų.
Šiuo metu mielai pabendraučiau su Joel, nes jis turėtų kažką patarti.

-Joel?- numykiau, kai pypsėjimas nutrūko, tačiau telefone buvo tyla.

-Stiprybės tau, mažyte,- Joel pasakė ir tai privertė mano ašaroms vėl slysti skruostais.

-Aš bijau,- sukūkčiojau.

-Tu stipri ir nebe vaikas. Tu tai ištversi dėl manęs, gerai?- Joel stengėsi motivuoti mane.

-Bet...

-Tu patinki Erick. Dar nemačiau tokios Erick reakcijos į kažkieno išvykimą,- Joel pasakė ir aš užsimerkiau.- Nurimk, Jade. Prašau.

-Blake manęs nekenčia,- sumurmėjau.

-Jis tiesiog įskaudintas. Jis nieko nesupranta ir nieko nežino. Kodėl jam nepapasakojai?

-Jis nesiklausė,- papurčiau galvą.- Jis visiškai manęs nesiklausė ir jam rūpėjo tik mano liga, apie kurią jis irgi nieko neklausė,- nubraukiau ašaras nuo skruosto.

-Kantrybės tau, mieloji. Paskambink merginoms, jos labai dėl tavęs jaudinasi,- Joel paprašė. Atsidususi linktelėjau sau ir atsisveikinau su Joel. Jis bus tas, kuris palaikys mane ir aš tuo neabejoju.

-Sveikos,- pasisveikinau su merginomis, kurios puikiai matė dabartinę mano situaciją.

-Mažutė mano,- Perrie patempė lūpą.

-Merginos, ar galėsiu jums paskambinti jei man bus blogai?- paklausiau, žinodama, kad ta diena tikrai ateis.

-Žinoma,- visos trys merginos vienu kartu atsakė priversdamos mane nusišypsoti.

-Atleisk, mieloji Jade, bet muzikos mes nepaliksime. Nenustok rašyti ir mes pasidalinsime savo mintimis skambučiais ir žinutėmis,- Leigh paprašė ir aš linktelėjau.

-Muzika bus mano išsigelbėjimas,- šyptelėjau.

-Kalbėjau su Joel. Jis sakė, jog tu patinki Erick,- Perrie nusišypsojo.

-Ar tai turi kokią nors reikšmę dabar? Vistiek netekau jo,- papurčiau galvą atsidusdama.

-Jūs su Blake susitaikysite ir tu grįži pas mus. Neabejok tuom,- Jesy padrąsino mane.

-Kaip mudu susitaikysime, Jes? Mes atskirai, mus skiria keli šimtai kilometrų. Aš nepaskambinsiu jam, garantuoju tuom, o kodėl jis turėtų skambinti žmogui, kurio jis nenori matyti?- kilstelėjau antakius, o ašaros vėl ruošėsi išsprūsti laukan.

-Padaryčiau bet ką, jog galėčiau tave apkabinti,- Perrie atsiduso ir Hatchi ėmė amsėti priversdamas visas mus nusišypsoti.

Kelias minutes vyravo tyla iki kol priverčiau save nurimti.
Dar galbūt pusvalandį pašnekėjau su merginomis, kas išties padėjo man nurimti.
Susiradau Blake numerį, bet paskambinti jam neišdrįsau. Tačiau, jis sulaukė mano žinutės.

Jade: Myliu tave, Blake

Atsidususi numečiau telefoną į šalį ir nužvelgiau prie durų stovinčius lagaminus.
Kraustymasis nėra mano dalykas - niekada jo nemėgau, o ypač jei krausčiausi į nenorimą vietą.
Kai mama pasiūlė gyventi su Blake, aš be galo norėjau to, dėl laisvės, kurios tikėjausi ir sulaukiau, tačiau bijojau visko kas ten įvyks, o ir ne be reikalo. Pirmasis bučinys, pirmieji pokalbiai su vaikinais, pirmosios bemiegės naktys, pirmosios naktys su vaikinu lovoje, pirmasis vakarėlis... Visko įvyko tiek daug ir keisčiausia, jog tai įvyko vos per mėnesį, galbūt du. O visi tie likę du metai pas Blake buvo mūsų, kaip brolio ir sesers, santykių statymas. Ir mes tai padarėme. Pasistatėme didžiulę pasitikėjimo pilį, su prisiminimais ir juoku viduje, kurią aš akimirksniu sugrioviau.
Nesuprantu vieno - kodėl Blake nesidomėjo kas man? Joel sakė, jog jis įskaudintas, tačiau jis neatstumtų manęs taip greitai be jokios priežasties. Netikiu, jog jis taip labai manimi pasitikėjo, jog negalėjo pagalvoti, kad slepiu tokį dalyką. Nors tai net nėra tai, ką aš slėpiau.
Aš stengiausi užglaistyti visus patėvio likučius mano asmenybėje ir neparodyti ligos, kurią Blake ir padėjo išsigydyti. Tiesa, jei Blake būtų viską žinojęs, jis būtų liepęs man gerti tuos vaistus, kurių aš neišgėriau nei vienos tabletės - jie turėjo sugrąžinti apetitą ir palengvinti viską. Bet pasirodo, man tereikėjo Blake, mylimo brolio, kuris sugebėjo labai nesunkiai sunaikinti visas mano blogas mintis apie išvaizdą, vaikinų, kurių dauguma, palaikė mane visapusiškai, kai Blake to negalėjo padaryti, ir, žinoma, merginų, kurios ir liks mano geriausiomis draugėmis.

Tačiau Erick visdar neiškrenta man iš galvos. Tai, jog aš jam patinku priverčia mane šypsotis, tačiau kai žinau, jog čia likau tikrai ne su galimybę sugrįžti arčiau jo mane liūdina. Jei kada ir grįžiu arčiau Blake, Erick tikrai bus ne vienas - jis nuostabiausias vaikinas žemėje, mano manymu, ir jis tikrai neliks vienišas.
Tarp mūsų tvyro tik lengva simpatija, kurią jis pamirš po savaitės, o aš, po kelių metų. Tai man pasimiršta sunkiai.

Kažkas, greičiausiai mama, pabarbeno į duris ir aš atsidususi daviau leidimą užeiti. Durims prasivėrus pakėliau akis ir būtent tuo metu mano širdis ėmė daužytis:

-Na va, tu ir vėl visada šalia. Dabar, mieloji Jade, tu nebeišsisuksi.