We Are Who We Are ✨

30 Dalis

Rytą saulei nušvietus ne tik kambarį, bet ir mus, miegančius vienoje lovoje, pabudau. Jaučiau Erick šalia, kuris tikrai nebemiegojo. Jo ranka glostė mano užklotą liemenį.
Stengiausi neišsiduoti nebemieganti.
Erick sunkiai atsiduso ir priglaudė savo skruostą prie mano viršugalvio.
Jis elgiasi keistai. Kažkaip taip, kaip neįprasta jam. Na, keista, jog taip manau, nes aš Erick nepažįstu visiškai. Bet pagal tai, kaip jis elgdavosi mums bendraujant minimaliai - dabar jis elgiasi keistai.

-Labas rytas,- pasisveikinau išsiduodama. Būtų nuostabu sužinoti kodėl. Kodėl jis taip elgiasi, kodėl aš noriu būti šalia jo, kodėl viskas taip sudėtinga...

-Labas,- duslus balsas atsakė. Ir jis nebuvo duslus taip, lyg būtų silpnas. Priešingai, jo balsas buvo lyg įprastas, bet tuo pačiu metu galima buvo girdėti kaip jo balso stygos nenori išleisti nei vieno garso.

Tyla vertė mano odą pašiurpti. Šiuo atveju, nekenčiu tylos. Aš nesu tokia drąsi, jog iškart imčiau aiškintis, ką aš čia veikiu.
Iš Erick lūpų išsprūdo dar vienas atodūsis ir jis sujudėjo. Vaikinas atsisėdo lovoje, paleisdamas mane iš glėbio.
Pakėliau akis į jį. Esu kiek sutrikusi. Mudu nesikalbėsime?

-Tau pataisyti kavos?- Erick paklausė prieš išlipdamas iš lovos. Ne tylos įžadai? Nusišypsojau.

-Jei gali,- paprašiau ir jis linktelėjęs išlipo iš lovos tik su apatiniais, dėl ko aš nusukau akis. Kodėl kai mes buvome prie vandens ir aš jį mačiau tik su maudymosi šortais, viskas buvo normalu, o dabar, kai mudu dviese, jaučiuosi nejaukiai?

Žvilgtelėjau į Erick po kelių minučių. Jis jau buvo su drabužiais. Juodi džinsai, juodas džemperis, susivėlę plaukai ir mielos šlepetės. Sugavusi jo žvilgsnį vėl nuleidau akis ir jis paliko mane vieną savo kambaryje.
Iššokusi iš lovos, palaukiau kelias minutes, jog vaikino nesusitikčiau koridoriuje ir nulėkiau į vonią, po kurios taip pat apsirengiau vienu dydžiu didesnį džemperį su užrašu 'TRASH' ir paprastus, plėšytus džinsus. Plaukus išsišukavusi palikau palaidus ir nupėdinau į virtuvę, giliai širdyje melsdamasi, jog Blake negrįžo.

Ir mano prašymas buvo išpildytas. Virtuvėje buvo tik Erick, kurio rankose garavo karšta kava, o šalia stovėjo dar vienas puodelis, mano.
Erick pajuto, jog yra ne vienas, todėl pakėlęs akis į mane nužvelgė nuo galvos iki kojų. Jo veide atsirado šypsnis, kuris eilinį kartą sušildė mane iš vidaus. Kodėl aš taip jaučiuosi?

-Sėsk,- Erick paragino ir aš linktelėjusi padariau kaip liepta. Įsikibau į puodelį. -Šiandien atvažiuos Zabdiel, o Blake važiuos į studiją, tad tikriausiai grįš tik vakare,- jis trumpai viską susakė ir aš linktelėjau.

Jis juk nepamiršo, kad minėjau apie Chris, tiesa? Būtų keista jei būtų pamiršęs.
Mažais gurkšneliais išgėriau visa rytinę kavą be pusryčių. Yra ir pliusų, kai Blake nėra namie.
Erick tylėjo, bet visą laiką jaučiausi stebima, todėl net nesistengiau pakelti akių į jį. Ar jis galvoja apie mane, todėl tyli? O gal jis nori paklausti kodėl vakar rado mane savo lovoje?

Jis galvoja ką suvalgys šiandien pietums,- sąžinės balsas sugadino visą šiandienos pasitikėjimą savimi. Šaunu.
Atsistojau nuo kėdės.

-Sustok,- Erick pasakė įsakmiu balsu, kuris privertė lyg kareivį, mane sustoti. Nežinojau kaip elgtis.

Jis atsistojo sujudindamas kėdę. Neatsisukau į jį ir laukiau, kol vaikinas pats prieis.
Erick atėjo prie pat manęs ir sustojo priešais mane. Privalėjau pakelti akis, žinodama, jog be akių kontakto Erick neprabils.
Žalios akys buvo kitokios nei visada. Jų žalsvumas buvo paryškėjęs, o vyzdžiai išsiplėtę. Šitas vaikinas išmokys mane matyti žmogų pagal jo akis.

-Tu išbalusi,- Erick pasakė, laukdamas mano atsakymo į neužduotą klausimą.

-Aš jaučiuosi gerai,- šyptelėjau.

-Pas Chris?- jis nepakeitęs veido išraiškos paklausė.

-Į kavinę, kurioje bus Chris,- pasakiau. Nenorėčiau, jog ir jis manytų, kad mudu draugaujame.

-Sekmės,- Erick pasakė ir staigiu judesiu apsisukęs paliko virtuvę.

Sumirksėjau, atsigaudama nuo ką tik buvusio vaikino artumo ir išplovusi tiek savo, tiek jo puodelį, išėjau iš namų.
Erick kažkuo kitoks ir man tai įdomu. Man įdomu kodėl, kaip, kas ir kur. Viskas apie jį mane domina, kol tuo tarpu jis manimi nesidomi nei trupučiu, bent jau aš taip jaučiuosi. Jaučiuosi, jog visiškai jam nerūpiu, net jei ir laikau save jo drauge. Paskutiniu metu kažkur giliai viduje atsirado tuštuma.

Erick aš nerūpiu, Blake turi savo gyvenimą ir leidžia laiką su savo mergina, Šokoladukas ir Richard niekada nebuvo artimi mano draugai, kad ir kaip labai to norėjau, Chris paskutiniu metu akivaizdžiai neranda laiko man, arba tiesiog nenori bendrauti ir turi kitų užsiėmimų, o Joel... Dievinu tą vaikiną, bet jis taip pat turi savo gyvenimą. Merginos, jos man labai artimos, bet tuo pačiu ir labai svetimos. Myliu jas lyg seses, bet jos vengia mano brolio bei jo draugų, kurie nepaleidžia manęs iš akių. Vienintelis žmogus kuris galėtų užpildyti tuštumą viduje - mama, bet susitikimui ar netgi pokalbiui telefonu su ja, man reikia pasiruošimo. Nesu įsitikinusi kodėl aš jos vengiu, bet mano širdis suspurda pagalvojus apie šiltą mamos apkabinimą.

Esu beveik įsitikinusi, jog kažkada savo dabartinio elgesio labai gailėsiuosi, bet aš nesu stipri. Nebegaliu būti ta stipriąja Jade, kuri šypsena užglaistė visas savo baimes ir skausmus, kai kiti buvo šalia. Esu įsitikinusi, jog taip mane pasikeisti privertė Blake ir vaikinai, bet labiausiai Blake. Jis buvo tas, kuris liepė išsakyti savo jausmus, nupasakoti dienos įvykius ir paaiškinti kiekvieną šyptelėjimą, kuris jam buvo įtartinas. Blake nežinojo nieko, nežino ir dabar, bet jei kas būtų matęs jo elgesį iš šalies pasakytų priešingai. Arba jis jautė, jog kažkas yra ne taip, arba jis tiesiog buvo rūpestingas.

Bet kuriuo atveju - Blake geriausias.

Nuomonių?