We Are Who We Are ✨

2 Sezonas 5 Dalis

Laikas skriejo it debesys dangumi. Kai žvelgteli į dangų - jie lyg stovi vietoje nė nesukrutėdami, bet jei sutelksi dėmesį ilgesniui laikui debesys plauks dangumi.
Būtent taip nutiko ir man. Laikas buvo debesys, o aš buvau ta, kuri žiūrėjo į juos.
Prabėgo savaitė.

Deja, nieko per ją doro neįvyko.
Keletą kartų buvo atvažiavusios Perrie, Jesy ir Leigh, įrašėme kelias, seniai parašytas, dainas.
Blake vis dažniau pasiūlo pabūti kartu, vėl su vaikinais važiavome į boulingą, visai kaip ir pirmą mūsų susitikimą.
Erick, kaip nenuostabu, laikėsi atstumo nuo manęs. Tai buvo gerai, nes taip galėjau lengviau slėpti, jog jis man patinka. Nors buvo sunku nepriartėti ir neapsikabinti jo, bet taip juk buvo geriau.

Atsidusau nužvelgdama save veidrodyje. Tikrai pasistengiau, bet tikriausiai be reikalo.
Prie plaukų šukavimo ir gražesnio garbanojimo praleidau apie dvi valandas, drabužius rinkausi ne trumpiau. Sijonas dengė pusę mano šlaunų, o palaidinė atidengė pilvą, ilgesnės baltos kojinaitės ir balti kedukai.  Lyg ir viskas gerai.
Aš važiuosiu pas Erick. Dėl knygos. Na, bent jau taip pasakysiu.

Blake namuose nebuvo, tad man nereiks teisintis. Tai irgi yra gerai.
Palikau užrakintus ir tuščius namus. Jei Blake grįš anksčiau nei aš, galėsiu pasakyti, jog buvau pas Perrie. Tiek ji, tiek Jesy su Leigh, visuomet mane pridengia, ypač kai reikalai susiję su Erick. Mudu nedraugaujame, bet jau turime tiek daug nuotykių kartu. Man tai patinka.

Pravažiavus dviems taksi automobiliams, trečiajį nusprendžiau susistabdyti. Gal ši apranga ir nebuvo labai pritaikyta dabartiniam, rudens, orui.
Su taksi Erick namus pasiekiau greičiau, nei būčiau pasiekusi pėsčiomis, tačiau dar kelias minutes stebėjau Erick namus pro langą, kol išdrįsau išlipti. Vairuotojas nebuvo labai prieš, kadangi jam už tai primokėjau.
Pabarbenti į duris neprireikė tiek daug drąsos. Nusišypsojau, kai jas atidarė ta pati miela ir maloni moteriškė - Erick mama.

-Sveika, dukrele. Užeik,- ji iškart mane atpažino ir įsileido į namus.

-Laba diena. Ar Erick namuose? Jis pasiskolino iš manęs knygą, bet tikriausiai pamiršo grąžinti,- pasakiau tą puikiai tinkantį pasiteisinimą.

-Erick labai užmaršus, tad tikrai nenustebčiau. Erick šiuo metu išvažiavęs į parduotuvę, tačiau jau greitai turėtų grįžti. Užeik į svetainę, atnešiu Erick mėgstamiausio pyrago,- moteris nusišypsojo.

-Nebūtina,- mandagiai atsisakiau, tačiau ji manęs nepaklausiusi nupėdino į virtuvę, kuri buvo visai šalia. Priešingoje pusėje buvo svetainė.

Minimalizmas visuomet buvo mano silpnybė, tačiau popierinės nuotraukos tiesiog užvaldo mane iš vidaus.
Su didele šypsena priėjau prie komodos, ant kurios buvo įvairių niekučių ir trys nuotraukos.
Pirmojoje iš jų buvo buvo mažas berniukas, o šalia jo stovėjo dvi, rausvai pasipuošusios mergaitės. Tai buvo Erick. Pasirodo, jis nuo vaikystės apsuptas merginų.
Antroje nuotraukoje Erick buvo žymiai vyresnis. Jis su didele šypsena buvo palinkęs link kūdikio lovytės, kurioje gulėjo vaikutis. Erick šypsena buvo viskas ką aš mačiau toje nuotraukoje.
Trečioji buvo mieliausia nuotrauka iš jų visų - Erick su nedideliu berniuku, abiejų  vaikinukų burnose buvo po spragėsį ir jie abu pozavo telefonui, kuriuo fotografavo Erick.

-Tai Erick sūnėnas Thiago. Erick su juo labai gerai sutaria,- Erick mamos balsas privertė mane krūptelėti. Žvilgtelėjau į ją, kol ji padėjo padėklą ant stalo, kuriame buvo du puodeliai garuojančios arbatos ir didelė lėkštė pyrago.

-Erick visuomet apsimeta nedraugišku ir nepasiekiamu, kol tuo tarpu yra paprastas vaikinas,- jo mama nusišypsojo. Atėjau arčiau ir prisėdau.

-Žinau ką jūs galvojate. Ne, mudu su Erick nedraugaujame,- nusijuokiau.