We Are Who We Are ✨

17 Dalis

Visa diena praleista kambaryje. Primena senus "gerus" laikus, kai bijojau išlysti iš kambario ne dėl brolio klausimų, o dėl pašaipų.

Dvylikta valanda nakties ir mano skrandis reikalauja maisto.
Tiek Erick, tiek Blake norėjo sulaukti mano dėmesio, tačiau šiandien nenoriu būti dėmesio centre, o taip tikrai bus, kai juos vėl sutiksiu.

Privalau numalšinti skrandžio prašymus maisto. Telefonas vėl atsirado mano rankose ir pirštai patys suspaudė Perrie numerį.

-Jade? Ar viskas gerai?- Perrie užsimiegojusiu balsu atsiliepė į skambutį.

-Aš pavargusi, alkana ir liūdna. Man reikia tavo palaikymo,- pasakiau giliai įkvėpdama oro.

Pusę nakties prakalbėjome su Pezz ir tik apie ketvirtą ryto leidau jai nueiti miegoti. Aš pati blogiausia draugė.

Pusę šešių aš gaminau vaikinams pusryčius. Žinau, jog jie atsikels anksčiausiai apie aštuntą valando ryto, bet privalau kažką veikti, kitaip aš vėl verksiu.
Nežinau kodėl taip jaučiuosi.
Perrie sakė, kad jai panašu, jog taip jaučiuosi dėl to, nes pasiilgau mamos, bet bijau sutikti jį. Jei pagaliau pamatysiu mamą, sutiksiu jį. Jei nesutiksiu jo, nepamatysiu ir mamos. Lyg užburtas ratas...

-Labas rytas,- Erick įėjo į virtuvę visiškai mane nustebindamas.

-Labas rytas,- pasisveikinau ir stengiausi nekreipti dėmesio į jo buvimą čia.

-Kaip jautiesi?- po kažkiek laiko Erick prabilo.

-Puikiai,- nusišypsojau kuo tikresne šypsena.

Pavargusios akys, sutrikusi orientacija ir lėti judesiai mane išduoda, tad jei jis manimi patikės, Erick tikrai vertas kvailumo premijos. Bet jis tylėjo.

Po dar maždaug pusvalandžio pusryčiai buvo baigti gaminti. Seilės kaupėsi ne tik dėl pasklidusio kvapo virtuvėje, bet ir didžiulio alkio. Anksčiau niekada taip nebūdavo.
Erick visą tą laiko stebėjo mane. Septinta valanda ryto ir lyg specialiai šiandien - Blake įeina į virtuvę.

-Labas rytas,- pasisveikinau, nenorėdama nuo pačio ryto klausyti moralo. Padėjau pusryčius ant stalo ir vos atitraukiau rankas nuo indų, buvau smarkiai apkabinta brolio.

Stovėjau lyg įkalta pirmas porą minučių, tačiau tuomet atsakiau į Blake apkabinimą sunerdama rankas jam už nugaros.

-Aš atsiprašau,- jis sumurmėjo.

-Neturi dėl ko atsiprašyti. Viskas yra gerai. Eik pusryčiauti,- šyptelėjau jam atsitraukdama.

-Ar gerai jautiesi?- Blake nužvelgė mano veidą ir aš linktelėjau.

-Aš nueisiu iki kambario ir grįžiu. Pradėkite valgyti,- paprašiau ir iš lėto išėjau iš virtuvės.

Vaizdas ėmė lietis ir galvoje pasijuto maudimas. Pasirėmiau į koridoriaus sieną, nes akyse aptemo, tačiau kojoms nutirpus, nebežinojau kur randuosi, kol galiausiai dingo viskas.

Klausa pabudo pirma.
Garsus aparatų pypsėjimas ir tylus žmonių murmėjimas, kuris vis garsėjo. Susiraukiau, kai tai tapo nebepakenčiama ir sunkiai atmerkiau akis.
Baltos lubos ir vaistų kvapas. Viskas ką galėjau suprasti - ligoninė.
Bemiegė naktis, ilgas pokalbis su Perrie, Blake atsiprašymas, o tada tamsa. Viską pamenu puikiai.
Garsai ėmė tilti ir aš pajudinau akis. Lyg ir nemiriau.

-Labas, Jade,- Blake balsas nuskambėjo kažkur šalia. Jo siluetas atsirado tik po jo žodžių, o po to mačiau jį visą. Už jo stovėjo visi vaikinai ir sunerimusios draugės.

Negalėjau ištarti nei žodžio. Jaučiausi, lyg praradau balsą.
Akimis susiradau ąsotį su vandeniu.

-Ji nori gerti,- Perrie suskubo įpilti vandens ir jų abiejų pagalba aš atsigėriau. Jaučiuosi klaikiai.

-Kaip tu?- Jesy priėjo prie manęs ir atsisėdo šalia.

-Kodėl aš čia?- susiraukiau, nuo savo silpno balso.

-Tu nualpai. Tavo kraujas nusilpęs, nepakankamas hemoglobino kiekis. Gydytojai padarė kelis tyrimus, tačiau džiaugiamės, jog tau ne mažakraujystė. Tai greičiausiai dėl to, jog...

Blake buvo pertrauktas gydytojos, kuri įėjo į palatą.

-Sveiki. Norėčiau pasikalbėti tik su panele Thirlwall. Prašyčiau palikti palatą,- ji pasakė priversdama visus susiraukti.

-Bet...- Blake jau norėjo prieštarauti.

-Blake,- Joel sudraudė jį ir netrukus palatoje likau tik aš su gydytoja.

-Panele Thirlwall, ar turėjote problemų su skrandžiu?- moteris virš trisdešimties paklausė.

-Taip, tik mano brolis to nežino. Norėčiau, jog ir nesužinotų. Sirgau anoreksija penkerius metus,- nurijau seiles.

-Nesijaudinkite, jūs esate pilnametė ir tai tik jūsų reikalas. Jums prasideda pasekmės šios ligos. Jūs daug nervinotės, ką patvirtino jūsų draugė, mažai miegojote ir nevalgėte. Tai buvo neilgą laiką, bet jūsų organizmas nespėjo atsigauti po anoreksijos, o jūs vėl jį kankinate. Privalote maitintis kuo sveikiau,- ji užsirašė kažką į turimą užrašinę.

-Žinau, tiesiog...- atsidusau.

-Paaiškinsiu jūsų broliui, jog jūsų imunitetas nusilpęs. To turėtų užtekti, jog jis nesuprastų apie jūsų ligą. Privalote prižiūrėti save. Greitu metu galėsite važiuoti namo, o dabar pailsėkite. Pasikalbėsiu su jūsų broliu. Sveikite,- ji nusišypsojo ir paliko mane vieną. Giliai įkvepiau.

Dabar ji lyg šmėkla seks paskui mane ir primins apie save? Nenoriu jos prisiminti. Niekuomet to nebedaryčiau sau.

Joel įsėlino į mano palatą lyg grinčas ruošiantis kažką pavogti, dėl ko aš nusišypsojau.

-Sveikutė. Sakė, kad leisti tau pailsėti, bet aš negaliu. Tau tikrai dėl imuniteto šitaip?- jis susiraukė.

-Ne,- papurčiau galvą.

-Mano mažutė,- jis patempė lūpą paglostydamas mano skruostą.

-Ji ruošiasi mane persekioti visą gyvenimą,- sumurmėjau užsimerkdama.

-Tu ją prisimeni, Jade. Stenkis ją pamiršti, o tuomet reiks tikėtis, jog ji pamirš tave. Tu esi stipriausia mano matyta mergina. Aš didžiuojuosi tavimi,- Joel pasakė priversdamas mane pažvelgti į jo tamsiai rudas akis ir nusišypsoti.- O dabar išties pailsėk. Pasistengsiu pasikalbėti su Blake, jog jis neatskaitytų tau moralo vos susitiksite,- jis mirktelėjo ir ėmė eiti išėjimo link.

-Ačiū, Joel,- padėkojau. Vaikinas atsisukęs tik mirktelėjo ir paliko palatą.

Atsidusau šyptelėdama.

Gal Joel ir teisus. Jei ši liga išties nesiruošia palikti manęs ramybėje, turiu pamiršti apie ją. Ir ,žinoma, prižiūrėti mitybą.
O jei aš nesugebėsiu, turiu nuostabųjį draugą Joel ir Perrie, kuri atsilieps net naktį.

Svarbiausia - neišsiduoti Blake. Tebūnie aš turiu silpną imunitetą. Blake daugiau nieko neturi žinoti.