11 Dalis

109 6 0
                                    

Po koncerto buvo galimybė susitikti su Demi, tad aš buvau jau daugiau nei laiminga. Vaikinai tikriausiai pagalvojo, jog truputį išprotėjau.
Na, taip jie galėjo pamanyti ir dėl to, jog nenustojau dėkoti Blake už galimybę pamatyti šią nuostabią atlikėją.

Visos, merginos, buvome susikabinusios rankomis einant namo ir šnekėjome apie praėjusį koncertą. Tikrai nemaniau, jog kada teks ją sutikti ir pamatyti gyvai - ne nuotraukose, ne vaizdo įrašuose ir juo labiau ne savo vaizduotėje.

-Kai grįšim, peržiūrėsim 'Roko stovykla', - Jesy teigė priversdama mus nusijuokti.

-Čia kas be ko,- Perrie papurtė galvą.

Vaikinai ėjo gale mūsų ir taip pat apie kažką kalbėjo.

-I will be rising from the ground,- tyliai sudainavau paskutinės atliktos dainos eilutę prie Perrie ausies.

-Like a skyscraper,- ji taip pat tyliai sudainavo pabaigdama žodžius, dėl ko mes ir vėl nusijuokėm.

Nepamenu kada juokiausi ir šypsojausi tiek daug. Dievinu laiką praleistą su Blake, bet turėti draugus, o ne tik brolį, yra visai kitas jausmas, kuris kažkodėl verčia bijoti, tačiau ir džiaugtis tuo pačiu metu. Gal tik man taip.

Prabėgus dar valandai, mes jau buvome prie savų palapinių.

-O kada važiuosime namo?- susiraukiau atsisukdama į vaikinus.

-Nori namo?-Blake paklausė.

-Ne tai, jog norime, tiesiog mes čia jau antra diena ir neturime nieko numatę ką veiksime,- Perrie paaiškino mano klausimą.

-Visiškai pritariu. Miegoti palapinėje nėra labai patogu,-Eric sumurmėjo, o aš nusišypsojau, prisiminusi, jog jis miegojo su Richard.

-Galime važiuoti, jei kas pasirašys vairuoti naktį,- Blake nusijuokė, pareikšdamas, jog jis nevairuos.

-Be problemų,- Christopher trūktelėjo pečiais.

-Man irgi nėra didelio skirtumo kada vairuoti,- Erick trūktelėjo pečiais. Jis paskutiniu metu keistas.

-Tuomet susidedam daiktus ir namo,- Šokoladukas suplojo rankomis, taip lyg skubindamas mus.

-Eime?- Perrie su šypsena paklausė, kai vaikinai nuėjo palapinių link, o Erick liko šiek tiek nuošaliau, prieš tai pasakęs, jog tuojau ateis.

-Aš tuoj. Jūs eikit,- šyptelėjau. Jos lyg susitarusios linktelėjo ir nulėkusios prie palapinių ėmė krautis išmėtytus daiktus.

-Ar viskas gerai?- priėjau prie Erick , kuris tik man prabilus atkreipė dėmesį į mane. Jo akys, žvelgusios į vandenį, buvo atsuktos į mane parodydamos savo grožį.

-Taip. Kodėl klausi?- Erick kilstelėjo vieną antakį.

-Tiesiog...Nekreipk dėmesio,- papurčiau galvą ir ruošiausi nueiti, tačiau jo ranka sugriebusi mano riešą, privertė apsisukti ir vėl pažvelgti į tas akis, kurios tapo tamsesnės. Ar tai išvis įmanoma?

-O tau? Ar viskas gerai?- vaikinas susiraukė, akimis išnarstydamas kiekvieną mano veido lopinėlį.

-Man viskas gerai. Viskas puiku. Tau akivaizdžiai nėra viskas gerai, bet tu nenori sakyti, todėl aš tavęs dar kartą neprašysiu, tiesiog man meluoti nėra būtina,- šyptelėjau.

-Tai nėra tavo reikalas,- Erick pakeitė veido išraišką į neutralią, dėl ko raukšlės kaktoje, atsiradusios dėl surauktų antakių, išnyko.

-Žinau. Jei būtų mano, pasakytum,- linktelėjau. - Tik norėjau būti paslaugi,- pasakiusi žvilgtelėjau į jo ranką, kuri vis dar buvo apglėbusi mano riešą. Erick lyg suprato mano žvilgsnį ir paleido mane, taip leisdamas nutolti nuo jo.

Palapinės jau buvo išardytos.

-Viskas gerai?- Perrie tuojau pasitikslino priėjusi prie manęs.

-Žinoma,- nusišypsojau jai, kuo įtikinamėsne šypsena. Vos jos veide atsiradus šypsenai, atrodo, jog akmuo nuo širdies nukrito. Meluočiau, jei sakyčiau, kad man neįdomu kas nutiko Erick. Visuomet pasitempęs vaikinas šiuo metu susikrimtęs ir kažkas jam neduoda ramybės. Arba vaikinai nieko nepastebi, arba jie kažką žino.

Netrukus prie mūsų prisidėjo ir Erick, kuris padėjo pasiimti daiktus, bei sunešti juos į automobilį. Prieš mums susėdant į mašinas, jis nužvelgė mane žvilgsniu, kuris tikrai turėjo kažkokią reikšmę. Man nespėjus išsiaiškinti, buvau, tam tikra žodžio prasme, sukišta į automobilį su Perrie pagalba. Į vairuotojo vietą atsisėdo Joel, o šalia jo atsisėdo Leigh-Anne. Abiejuose mano šonuose sėdėjo merginos, kas leido suprasti, kad kelionė nebus labai nuobodi.

-Ar gerai jautiesi? Tu kažkokia keista,- Jesy sumurmėjo ir perbraukė per mano skruostą. Joel pasitaisė, salone esantį, veidrodėlį, jog per jį galėtų matyti mane ir taip pat šiek tiek susiraukė.

-Man viskas gerai. Nesijaudinkit, - tik dabar supratau, jog šypsena nuo mano veido buvo dingusi, tad turėjau ją vėl padaryti kuo įtikinamesnę.

-Apie ką kalbėjai su Erick, Jade?- Joel paklausė, kas privertė mane susiraukti. Kaip jis mane pastebėjo?- Jade, juk pasitiki manimi,- vaikinas prisimerkė. Žvilgtelėjau į Leigh-Anne, kuri šiek tiek pasisukusi žiūrėjo į mane tokia pat susidomėjusi, kaip ir dvi merginos šalia.

-Mes apie nieką nekalbėjome. Aš tik paklausiau kaip jis, nes jis atrodė...- atrodė kaip? Liūdnas, sunerimęs, piktas?- keistai,- sumurmėjau radusi tinkamą žodį.

-Šiuo metu jis turi problemų. Jei nenori būti įskaudinta ar pamatyti piktąjį Eric, siūlau tiesiog nekreipti dėmesio į jo elgesį,- Joel atsakė į mano vienintelį klausimą : ar jam viskas yra gerai. Nors ir žinojau, kad ne, dabar bent jau suprantu dėl ko jis toks.

-O ar žinai kas jam nutiko?- kilstelėjau antakius, o Joel šyptelėjo.

-Žinau. Mes kalbėjomės, bet tu iš manęs nieko nesužinosi, Jade, - jis mirktelėjo man per veidrodėlį.

-Aš ir nenorėjau. Tiesiog, jei būtumėte nekalbėję, galbūt pakalbėjus jam būtų pasidarę geriau,- trūktelėjau pečiais.

-Žinau link kur tu suki, Jade. Tokios problemos neišsprendžiamos paprastu pokalbiu su draugais. Dabar raskit kitą užsiėmimą, o ne apkalbinėti Erick,- Joel pasakė ir aš šyptelėjau. Jis mano, jog noriu sužinoti kas nutiko Erick. Be abejonės, kad noriu.

-Joel, parveži mus namo, tiesa?- Perrie paklausė pakeisdama temą.

-Jūs galite likti pas mus,- pasiūliau.- Blake neturėtų būti prieš, o pas mus yra svečių kambarių. Žinoma, jei norite,- trūktelėjau pečiais.

-Mes turime ir savus namus. Jei Joel kažkur skubės, išsikviesime taksi,- Jesy nusišypsojo.

-Parvežiu, neprireiks jokių taksi,- vaikinas atsakė į neužduotą klausimą.

Kelias iki namų truko maždaug valandą. Buvo labai sunku neužmigti, kadangi praeitą naktį miegojau vos kelias valandas,o šiandien buvo labai daug veiksmo.
Supantis automobilis, tamsa už lango ir medžių šešėliai lekiantys kartu su automobiliu. Nežinau kuo, bet viskas labai migdė.
Kuomet įvažiavome į miestą, gatvės žibintai išsklaidė mano miegus, o po dar, maždaug, penkiolikos minučių buvome mūsų namų kieme. Šiuo metu labai norėčiau gyventi miesto pakraštyje arba kaime.

Išlipusi atsisveikinau su merginomis, jas apsikabindama, o vaikinams tiesiog pamojavau, apsiribodama tuo, jog esu pavargusi. Blake su šypsena palydėjo mane iki mano kambario.

-Ar nenori papasakoti, ką praeitą naktį veikėte su Joel?- Blake prabilo, kai aš vos įėjusi į savo kontorą atsiguliau į išsiilgtą lovą.

-Ar jis sakė ką nors, ką mes veikėme?- kilstelėjau antakį, tikėdamasi neigiamo atsakymo.

-Ne, todėl tavęs ir klausiu,- Blake prisėdo šalia.

-Tuomet puiku. Mes tik pasivaikščiojome. Gan ilgai. Todėl esu labai pavargus. Jei leisi, persirengsiu, o parsivežtus daiktus susitvarkysiu rytoj,- paprašiau sunkiai pakildama iš lovos.

-Pailsėk, sesute,- Blake palinkėjęs išėjo iš kambario palikdamas mane tarp keturių sienų.

Na va, aš ir vėl viena.

We Are Who We Are ✨Where stories live. Discover now