We Are Who We Are ✨

2 Sezonas 4 Dalis

Merginos papusryčiavusios paliko mūsų namus, o vaikinai užsidarė studijoje.
Tik po kokių kelių valandų atitraukiau akis nuo knygos, tikėdamasi išvysti į svetainę užejusius vaikinus, tačiau išgirdau tik kaip trinktelėjo lauko durys.
Atsidususi nuleidau akis į knygą ir toliau skaičiau knygą.

    (Ištrauka iš knygos)
Ant fojė sienų Natali matė senovinius tapytus elegantiškų storais drabužiais apsirengusių ponių ir orių ponų su kariškių mundurais portretus. Būdama vaikas, ji jų bijojo, ypač vieno paveikslo. To, kuriame buvo vaizduojama Sofija Hansdoter, žmona dvarininko, gyvenusio čia aštuoniolikto amžiaus pabaigoje. Prisiminė žirnių žalumo Sofijos suknią ir liūdną žvilgsnį.
Buvo sakoma, kad ji neteko septynių iš aštuoneto savo vaikų. Ir kad buvo pamišusi. Kad slapčiomis smaugė savo vaikus, o paskui meldė vyrą, jog palaidotų juos pelkėje už dvaro rūmų. Mat, anot jos žodžių, troško, jog vaikai būtų šalia. Vyras nusileido jos prašymams, kad dar labiau nežalotų jos ir taip jau sudaužytos širdies. Kol vieną dieną, kai pasaulį išvydo aštuntasis kūdikis, jis staiga suvokė, kaip mirė visi jo vaikai, ir nusprendė naujagimį atimti iš motinos. Sakoma, jog tada Sofija nuėjo į tą vietą, kur buvo palaidoti jos vaikai, žengė tiesiai į akivarą ir dingo.

-Ką darai?- vaikino balsas privertė krūptelėti ir aš išsigandusi pakėliau akis į Erick.

-Tu man vos širdies smūgio neįvarei,- garsiai pasakiau susimdama už krūtinės. Erick tik šyptelėjo.- Knygą skaitau,- papurčiau galvą, atsakydama į jo prieš tai užduotą klausimą.- Kur Blake ir kiti? Kodėl tu ne su jais?- susiraukiau.

Erick priėjo arčiau ir atsisėdo kitame sofos gale, priešais mane. Tuomet tylėdamas ištiesė ranką ir aš kiek susiraukiau. Tuomet įdėjau skirtuką ir užvertusi knygą padaviau jam. Erick nužvelgė viršelį ir apsukęs ėmė skaityti aprašymą ant nugarėlės.

-Kai perskaitysi, duosi man,- po kelių minučių spoksojimo į kietą viršelį jis pasakė, grąžindamas knygą.- Blake ir vaikinai išvažiavo iki studijos paimti kelių daiktų, bet Blake neleido palikti tavęs vienos. Aš iš jų visų labiausiai nenorėjau kažkur važiuoti,- jis atsakė į anksčiau užduotą klausimą.

-Gerai,- šiek tiek susiraukiau, kai Erick išsitraukė telefoną iš džinsų kišenės. O aš jau tikėjausi, jog mes pašnekėsime...

Papurčiau galvą, pati paneigdama šią svajonę. Panašu, jog ne tik Blake mano išvykimas paveikė.
Tik man smalsu - ar taip atrodė tik Joel, ar aš išties jam patikau? Jei taip, kodėl jis dabar manęs vengia? Jis man išties patiko, o ir dabar Erick vis dažniau užkariauja mano mintis, tad būtų labai įdomu žinoti, ką jis jaučia man.

Atsiverčiau knygą ir toliau ėmiau skaityti įtraukiantį tekstą. Kaip galėjau net neišgirsti, jog jis atėjo? Dabar išsigandau it mažas vaikas. Tikriausiai aš visuomet buvau it būsiu jo akyse lyg vaikas, nes ir Blake mane visuomet pristato lyg mažiausią sesutę. Tai išties užknisa.
Užsimerkusi išpūčiau orą pro nosį ir vėl nuleidau akis į žodžius, kuriuos neva jau skaičiau.
Kai Erick mano galvoje, net įdomus pasakojimas nesugeba jo iš ten ištraukti.

Kilstelėjau akis nuo knygos, tikėdamasi, kad tai nebus labai akivaizdu, nužvelgiau Erick.
Per visą tą laiką, jis pakeitė savo šukuoseną. Erick turėjo netrumpus plaukus, tačiau panašu, jog jis buvo juos nusikirpęs, o tuomet vėl atsiaugino. Jam visokios šukuosenos tinka. Jis nuostabus.
Taip pat jo akys... Jis turi tas pačias žalias akis, tačiau jose nebegaliu įžvelgti laimės. Jis nebesišypso akimis ir per tas kelias dienas čia, jo žalios akys buvo tamsios. Nebebuvo šviesių žiburėlių, kurių aš labai pasiilgau.
Vos Erick sujudo, aš nuleidau akis į knygą, apsimesdama, kad skaitau.
Nenorėčiau, jog jis mane užkluptų nužiūrinėjant jį.

Susikaupti nebesugebėjau. Erick nekreipė dėmesio į mane, o mano galva svyro link pagalvės, kol galų gale knygos vidinė dalis prisiglaudė prie krūtinės, nes rankos nebesugebėjo jos atlaikyti, galva taip pat atsisakė dirbti ir tik miegas sugebėjo ištraukti Erick iš galvos. Vos prisiglaudžiau prie pagalvės, užsimerkiau ir ėmiau snausti.

Bet tuo pačiu metu aš ir laukiau jo. Žinoma, sulaukiau.
Erick atsargiai paėmė knygą nuo mano krūtinės ir nukėlė ją, tačiau jo rankos vėl grįžo prie manęs.
Jis pakėlė mane lyg būčiau plunksna, o tuomet atsargiai pataisė pagalvėles ir paguldė ant šono. Jis toks mielas, jog tuoj apsiverksiu.

Erick palinko prie manęs, o aš stengiausi apsimesti giliame miege. Galėjau jausti jo kvėpavimą, tačiau po kelių sekundžių jis atsitraukė ir trinktelėjo namų durys. Grįžo vaikinai.
Man smalsu ką jis būtų daręs po to. Ar būčiau sulauksi bučinio?
Ką aš čia nusikalbu? Jam aš TIK Blake sesuo ir ne daugiau.

Vaikinams įėjus į svetainę jie apie kažką pagalbėjo su Erick, tačiau vėliau svetainėje įsivyravo tyla - jie visi išėjo.
Suraukiau nosį ir pramerkiau vieną akį.
Tikrai, nieko kambaryje nebebuvo.
Atsisėdusi norėjau paimti knygą, tačiau jos niekur nebuvo. Susiraukusi nužvelgiau visą svetainė, bet niekur nebuvo knygos.
Gal vėliau kada turėsiu progą paklausti Erick.

Paėmusi telefoną nuo stalo nuėjau į savo kambarį. Jei jau nebegausiu Erick dėmesio ir nebegaliu skaityti, tai galiu eiti miegoti. Jau gan vėlu.
Kai nusiprausiau, žinoma, užmigti negalėjau.
Man buvo įdomu ar Erick jau išvažiavo. Na, man šiuo metu rūpi viskas apie jį.

Atsidususi užsimerkiau ir stengiausi užmigti.
Krūptelėjau, kai atsidarė mano kambario durys. Kažkas priėjo prie manęs ir prisėdo ant lovos krašto.

-Knyga pas mane,- Erick sumurmėjo. Po kelių sekundžių jis priglaudė delną prie mano skruosto.

Jis atsiduso ir atsistojo, po to uždarė kambario duris.
Akys plačiai atsimerkė ir nužvelgiau spintelę. Raštelis.

  
    Tavo knyga pas mane. Greitu metu perskaitysiu ir grąžinsiu ♡

Išsišiepiau dėl širdutės. Jis žinojo, kad suprasiu kas tai parašė.
Jaučiuosi lyg pirmą kartą gavusi dėmesio iš patikusio berniuko.

Paglosčiau lapelį, lyg tai ką keistų ir įdėjau jį į spintelę.

Vis dar nepaslėpdama šypsenos atsiguliau ir susisukau į antklodę.
O, kad jis dabar būtų šalia...

Bet kokiu atveju - tai nebe paslaptis. Erick man patinka ir tai, tikriausiai, yra akivaizdu, nes merginos tai pastebėjo jau seniai. Keista, jog jis dar to nesuprato.