2 Sezonas 30 Dalis

74 7 0
                                    

-Malonu tave, pagaliau matyti, - Blake atidaręs namų duris šyptelėjo.

-Nemaniau, kad laikas taip greit prabėgs. Nieko prieš jei merginos liks čia? - paklausiau, kai merginos užėjo paskui mane.

-Žinoma, ne. Jauskitės kaip namie,- Blake su šypsena pasisveikino su mano draugėmis.

-Nepykit, bet aš labai alkana, todėl bėgu pasisveikinti su šefe, - Perrie pasakė ir nustryksėjo virtuvės link, o Leigh su Jesy nusekė paskui, jog mudu su Blake liktume vieni.

-Kur buvai? - Blake susmalsavo.

-Ar galėsim pakalbėti vėliau? Aš taip pat labai alkana. Po vakarienės viską papasakosiu,- nusišypsojau broliui ir jis linktelėjo. Blake jau norėjo eiti, tačiau aš sustabdžiau jį ir smarkiai apsikabinau.

-Tu keista, - Blake nusijuokė ir belaikydamas mane glėbyje nulingavo į virtuvę.

-Vaikai, sėskit valgyti, - mama paragino. Atsitraukusi nuo Blake nužvelgiau drauges sėdinčias prie stalo ir jau kemšančias maistą.

Nusijuokusi prisėdau prie stalo ir priešais mane atsirado lėkštė su maistu. Blake taip pat netrukus skanavo mamos gamintą vakarienę.
Pavalgiusios su merginomis nuėjome į kambarį, prieš tai pasikvietusios ateiti ir Blake. Mama su šypsena leido mums vakaroti, o pati nuėjo į savo kambarį. Sakė turi savų reikalų.
Blake į mano kambarį atėjo po kokių dešimties minučių.

-Na, kokia ta didžioji paslaptis? Kur buvot? - Blake nusijuokė.

-Mes buvom studijoje, - Jesy pasakė ir sulaukė visų mūsų piktų žvilgsnių.

-Kaip tai studijoje?- Blake susiraukė.

-Leisk papasakoti viską Jade, - Leigh sudraudė Jesy suversdama sunkiausią dalį man.

-Ačiū, Leigh, - pavarčiau akis ir gavau oro bučinį iš jos. Tai privertė Blake šyptelėti.

-Aš...

-Mums nepatinka tai, jog tu Jade brolis ir Jade tavęs kiek gėdijasi todėl prie tavęs ir vaikinų mums sunku rašyti dainas, todėl vienas Jesy pusbrolis leido mums pabandyti pakeisti studiją ir šiandien visą dieną prabuvome ten. Jesy pusbrolis kiek keistai žiūri į Jade, bet mums ten labai patiko, nes buvo atvažiavusi Camille ir Jade ten jaučiasi laisviau, todėl nepyk ant jos. Pagalvok ar pats norėtum prie neegzistuojančio vyresnio brolio rašyti dainas, - Perrie viską išbėrė, o aš tiesiog atsidususi nusukau akis.

-Kodėl turėčiau pykti ant Jade? - Blake nusišypsojo. - Žinau, jog ji nepasitiki manimi, tad tai jau ne naujiena. Pats svarsčiau šią idėją. Viskas puiku. Laukiu naujų jūsų dainų, - Blake suėmė mano delną.

-Aš pasitikiu ta...

-Juk sakiau. Viskas gerai, - Blake pertraukė mane. Vėl atsidusau, o tada smarkiai apsikabinau brolį.

Už ką jis man toks geras?

-Gerai, bendraukit, o aš einu į lovą. Šiandien buvo sunki diena, - Blake atsitraukęs atsistojo ir šyptelėjo.

-Labanakt, - nusišypsojau. Jaučiuosi tokia dėkinga jam už viską, jog nežinau ką galiu padaryti, kad atsilyginčiau.

-Labos, - Perrie su Jesy vienbalsiai pasakė pamojuodamos, o tuomet nusijuokė. Blake nepradangindamas šypsenos išėjo iš kambario.

-Tau pasisekė, jog turi Blake, - Leigh nusišypsojo.

-Žinau,-atsidusau.- Tikiuosi neįskaudinau jo.

-Nemanau, - Perrie šypsniu nuramino mane.

-Žinau, kad nenori apie tai kalbėti, bet ką darysi dėl Erick? Jis paliks tave ramybėje? - Jesy pasidomėjo. Papurčiau galvą.

-Jis nori man kažką papasakoti, bet aš nenoriu jo klausyti. Aš... Aš myliu jį, bet... Ta mergina viską papasakojo taip tiksliai, jog neabejoju ja, o dar ir tai, jog Erick tuojau ėmė aiškintis. Vadinasi tai buvo tiesa, - atsidususi nuleidau akis.

-Tau bus sunku be jo, Jade,- Perrie tyliai sumurmėjo.

-Man jau be jo sunku. Neįsivaizduoju kaip be jo gyvensiu, - akyse susikaupė ašaros.

-Ne, tik neverk, - Perrie suzyzė ir smarkiai mane apkabino. Po to tą patį padarė ir Leigh su Jesy, tačiau tai nesustabdė ašarų.

-Ką man daryti? - sukuždėjau per ašaras.

-Aš tikiu, jog viskas susitvarkys. Daryk taip, kaip tau atrodo geriau, - Jesy paglostė mano petį.

-Įsijunkime kokį nors filmą, - Perrie pasiūlė ir joms atsitraukus giliai įkvėpiau.

bijau.

     Po mėnesio

Nusivaliau skruostus ir išlipau iš lovos.
Dienos metu aš šypsausi ir lengvai bendrauju, pakeldama nuotaiką visiems aplink save, bet naktį... Naktį pagalvės sušlampa nuo mano ašarų. Paskutinis kartas, kuomet aš gerai išsimiegojau, buvo tada, kai Erick buvo šalia.
Dabar Erick net nesirodo. Jis man rašo ir bando įkalbėti susitikti, tačiau aš jį ignoruoju. Nežinau ar darau teisingai, bet... Aš nežinau ką daryti.
Jis, žinoma, buvo atvažiavęs pas Blake, bet aš neišeinu iš kambario, kai jis čia.

Apsivilkusi apkritusius drabužius, kurie paslėpė mano sukūdusį kūną. Nėra Erick- nėra apetito, nėra poilsio, nėra nieko.
Mama priverčia mane pavalgyti bent kartą per dieną. Man beveik sekasi ją įtikinti, jog valgau tada, kai ji nemato.

Nusileidau žemyn ir įėjau į virtuvę, tačiau vaikinas ten privertė išpūsti akis.
Nurijau seiles nusprendusi ignoruoti jo buvimą čia.
Žalios akys žvelgė į mane, kaip vaikas į saldainį.
Nė nepasisveikinusi priėjau pasidaryti kavos.

-Jade,- Erick balsas privertė skrandį susitraukti. Dieve, kaip aš jo pasiilgau.

Bet aš tylėjau. Žinojau, jog jei prabilsiu, aš pravirksiu.

-Aš tik noriu, jog tu mane išklausytum. Prašau, - Erick artėjo. Jis buvo taip arti, jog vėl galėjau užuosti jo kvapą. Erick rankos apsivijo mano liemenį iš už nugaros, o aš įsitempiau.

-Pasakyk ką nors. Aš noriu žinoti, jog tu manęs klausaisi, - Erick sumurmėjo padedamas smarką ant peties.

-Nenoriu nieko girdėti iš tavęs. Paleisk mane, - giliai įkvėpusi pasakiau ir atsitraukiau nuo Erick.

-Mažute, - Erick balsas nuskambėjo taip... Pažeidžiamai? Užsimerkiau, sukąsdama lūpą. Nepravirk. Nepravirk.

-Aš negaliu. Prašau. Palik mane ramybėje, - sumurmėjau, o ašara išdavikė, kurios Erick nematė, nusileido skruostu.

-Tu žinai ne viską. Išklausyk mane ir jei vis dar norėsi, aš tave paliksiu ramybėje,-Erick žodžiai privertė mane sustoti ir nedingti iš virtuvės.

-Ta mergina... Ji man pasakė pakankamai. Aš žinau tiek, kiek reikia, - sumurmėjau ir papurčiusi galvą dingau iš virtuvės.

Laiptais užlipau į kambarį per kelias sekundes. Užrakinau savo kambario duris ir sukniubusi lovoje pravirkau balsu.
Aš negalvojau, jog galima šitaip kažką įsimylėti. Erick mano galvoje kiekvieną sekundę ir aš negaliu to pakeisti. Negaliu jo išmesti iš galvos.

Barbenimas į duris privertė sulaikyti kūkčiojimą. Nusišluosčiau skruostus, manydama, jog prie durų mama.

-Jade. Tik išklausyk, - Erick balsas nuskambėjo prie durų. - Atidaryk duris, - jis paprašė.

Sunkiai pakilau iš lovos. Duris atidariau tik dėl vienos priežasties - jei jį kas pamatys, mes abu turėsime pasiaiškinti.
Tik pravėrusi duris apsisukau ir vėl grįžau į lovą, atsisėsdama ant jos ir apsikabindama pagalvę.

Erick priėjo prie lovos ir atsisėdęs paglostė mano kelį.

-Aš tik noriu, jog žinotum viską, o ne nuotrupas, - Erick pradėjo.

Nepakėliau akių į mylimąjį. Aš jį išklausysiu ir tik tiek.

We Are Who We Are ✨Where stories live. Discover now