We Are Who We Are ✨

2 Sezonas 18 Dalis

Po pietų namuose ir vaikinų dainos įrašymo, visi buvome laisvi. Blake norėjo nuvažiuoti iki savo mylimos Lisos, kuri man kuo toliau, tuo labiau šlykšti atrodo, o Erick kaip nuostabus draugas pasisiūlė pavežėti mane iki namų.

-Tu buvai per daug akivaizdus, Erick, - atsidusau, kai jis užvedė mašiną.

-Bet tave juk gavau, - Erick nusišypsojo nešvankia šypsena ir nužvelgęs mane ėmė važiuoti. Pavarčiau akis.

-Nekenčiu tavęs. Jei būtum išdavęs mus, būtum pats galvojęs paslapties priežastį,- nusukau akis į langą.

-Nemeluok. Abu žinom tiesą,- Erick pasakė ir uždėjo dešinę ranką man ant šlaunies. Vėl atsidususi nužvelgiau jo ranką ir veidą. Erick vos tai supratęs atsisuko ir išsišiepė, taip priversdamas nusišypsoti ir mane. Papurčiusi galvą prikandau lūpą ir uždėjau savo ranką ant jo. Erick tuojau supynė mūsų pirštus ir spustelėjo mano delną.

Erick įleido mane į namus pirmą, tačiau nebuvo tikras, jog mamos nėra namuose. Jis nuėjo į virtuvę, o aš į jo kambarį. Tik dėl mūsų pačių. Turime žinoti ar mes vieni, nes... Na, gali visko nutikti.

-Nieko nėra. Mudu tik dviese, - Erick grįžo į kambarį ir šyptelėjo.

-Šaunu, - nusišypsojau ir sulaukiau kol jis prisėdo šalia, ant jo minkštų patalų. Apsikabinau Erick ir taip pat gavau šiltą apkabinimą. Kilstelėjusi galvą tikėjausi sulaukti bučinio, tačiau to nesulaukiau.

-Manau, princese, turėtume neskubėti, - Erick nusišypsojo ir paglostė mano skruostą.

-Nuo kada tu toks geras? - nusijuokiau.

-Tiesiog nenoriu, jog imtum abejoti mumis. Tu mano mergina ir...

-Erick, tu taip negalėtum, - nusišypsojau vėl pažvelgdama į jo smaragdines akis ir jo šypsena dingo. - Kas nutiko? Aš pasitikiu tavimi, - sunerimau.

-Nekreipk dėmesio į mane. Aš pavargęs, - Erick lengvai kilstelėjo lūpas ir vėl priglaudė mane prie savęs.

-Tuomet gal nori pasnausti?-pasiūliau, pati pajutusi nuovargį.

-Ar nenori veikti kažko kito? - Erick atsakė klausimu.

-Man užteks būti su tavimi, - šyptelėjau. Jis atsakė teigiamai, stumtelėdamas mane atsigulti į lovą.
Kai įsitaisiau sulaukiau ir Erick šalia.

-Turiu tau kai ką pasakyti, jog kai tau tai pasakys Blake, nesureaguotum taip stipriai,- Erick pasakė suspausdamas mane glėbyje.

-Kas nutiko?- sunerimusi nužvelgiau jo glotnų veidą.

-Dėl tavo patėvio. Kaip žinai, dabar jis uždarytas ir šį penktadienį jo laukia teismas. Be tavęs teismas neįvyks, tu vienintelė viso šito liudininkė ir žinai kas nutiko iš tiesų. Tavo dalyvavimas ten būtinas, - Erick švelniai glostydamas mano plaukus pasakė.

-Bet penktadienis jau poryt.

-Žinau, meile. Būtent todėl dabar tau tai ir sakau. Tau reikia kuo daugiau laiko emociškai pasiruošti, bet nebijok, aš būsiu šalia. Tiesa, tam, kad atsipalaiduotum po viso teismo proceso, noriu tave šeštadienį kai kur nusivežti. Norėčiau, kad vakare būtum pasiruošusi, - Erick paskutiniu sakiniu mane labai sudomino, priversdamas net laukti viso to teismo, nes be jo, nebus ir laiko praleisto su Erick.

-Ar nepaliksi manęs taip, kaip praeitą kartą? Nenoriu vėl tavęs laukti, - šyptelėjau prisiminusi pirmąjį mūsų suplanuotą pasimatymą, į kurį Erick taip ir neatėjo.

-Ne. Pasiimsiu tave iš namų,- Erick šyptelėjo.

-O teisme... - nemaloniai pasimuisčiau ir sulaukiau palaikančio spustelėjimo,- tu būsi? Ar leis ten būti ir jums visiems?

-Turėtų leisti, bet jei ir neleis, aš ten būsiu dėl tavęs, - Erick pasakė ir aš nusišypsojau.

-Ačiū, - padėkojau ir užmetusi koją ant jo, padėjau galvą ant krūtinės ir užsimerkiau.

-Tavo apkabinimai nuostabūs, Jade,- Erick mane pagyrė ir aš nusišypsojau.

-Miegok, - pasakiau ir tuo pat metu nusižiovavau. Erick vėl perbraukė ranka per mano plaukus ir po kokių dešimties minučių jo kvėpavimas sulėtėjo. Jis užmigo.
Po kokio pusvalandžio užmigau ir aš su Erick žodžiais 'Myliu tave, princese'

Žinoma, kai pabudau juos prisiminiau ir šypsena nedingo nuo veido. Na, dar ir tai, jog Erick buvo smarkiai apglėbęs mane.

-Kaip miegojai? - Erick sušnibždėjo.

-Gerai, o tu? - pakėliau galvą ir sulaukiau bučinio.

-Puikiai,- žaliaakis šyptelėjo. - Ar tu pasiruošusi penktadieniui? - jis paklausė paglostydamas mano skruostą.

-Nežinau. Nenoriu apie tai galvoti, - užsimerkusi papurčiau galvą.

-Viskas bus gerai, - Erick stengėsi mane raminti.

-Tikiuosi,-atsidusau. Dar vienas bučinys į viršugalvį privertė nusišypsoti.

-O dabar norėčiau, jog pavalgytum, - Erick pasakė ir neleido man atsisakyti, - ir vietoj to, kad pasakytum 'aš nealkana' norėčiau išgirsti ką norėtum valgyti.

Atsidususi pavarčiau akis ir vėl įsitaisiau taip, jog galėčiau matyti jo veidą. Erick parodė tas savo nuostabiai rimtas smaragdines akis, laukdamas atsakymo.
Apsilaižiau lūpas galvodamas apie kelis skirtingus patiekalus.
Erick suėmęs mane už skruosto patraukė mano veidą savojo link ir pats kilstelėjęs galvą pabučiavo lūpas.

-Norėčiau...

-Aš norėčiau tavęs, - Erick sumurmėjo.

-O aš išties alkana, - nusišypsojau, laukdama jo reakcijos.

-Tuomet mes važiuosime kur nors pavalgyti, - Erick pasakė. Jis nusileidžia man ir tai yra labai miela.

-Ačiū, - sumurmėjau dar kartą suglausdama mūsų lūpas.

-Dabar jau gali atsitraukti, nes kitu atveju persigalvosiu, mieloji, - Erick atsiduso su šypsena ir atsisėdo, priversdamas mane padaryti tą patį.

-Kada mes jiems pasakysim, Erick? - kilstelėjau antakį.

-Jau greit, - Erick nusišypsojo ir vėl mane pabučiavęs išlipo iš lovos. - Eisi į dušą? - žaliaakis paklausė ir šyptelėjo, sulaukęs linktelėjimo iš manęs.

Po dušo ir nuostabios vakarienės kartu su Erick, prabangiame restorane, jis parvežė mane namo.
Restorane Erick, kaip ir visada, stengėsi būti džentelmenas ir elgėsi tikrai maloniai, šypsena nepaliko mano veido.
Atsisveikinimo proga gavau malonų bučinį ir pažadą, jog greitai susitiksime.
Velniūkštis manyje sukuždėjo, jog susitiksime tik penktadienį.

Mama su šypsena pasitiko mane koridoriuje ir aš susiraukiau.

-Kodėl taip žiūri į mane?-šyptelėjusi papurčiau galvą.

-Galėjai tiesiog pasakyti, jog nenori, kad Blake žinotų. Aš moku saugoti paslaptis, - mama papurtė galvą iš nusivylimo.

Ji suprato.