We Are Who We Are ✨

2 Sezonas 10 Dalis

Po keletos dienų ėmiau nervintis. Erick, be jokios man žinomos priežasties, nerašė ir neskambino, taip pat jo tas tris dienas nemačiau.
Erick nebuvo vienintelis mano galvoje, kaip bebūtų keista.
Tėtis taip pat užėmė didelę dalį mano minčių.
Blake, kaip tikras brolis, nujautė, jog nervinuosi, tad stengėsi mane raminti vėl pakviesdamas pasižiūrėti disnėjaus filmukų, kurie jo visiškai nedomino. Viskas tik dėl manęs ir dėl to aš dievinu savo brolį.

Man beeinant į svetainę su dubeniu pilnu popkornų, nuskambėjo durų skambutis.
Šiuo metu yra pusė dešimtos vakaro. Čia tikriausiai mano pagrobėjai. Ha. Juokauju.

-Jade, palauk, aš atidarysiu,- Blake iš svetainės suriko, kuomet aš nuspaudžiau durų rankeną.

Atidariau duris ir susiraukiau pamačiusi nepažįstamą vyrą. Dabar panašu, jog anksčiau šovusi mintis buvo tiesa.

-Jade, juk sakiau... Sveikas,- Blake atėjo į koridorių ir nusišypsojo pamatęs vyrą. Na, vadinasi Blake jį pažįsta. Jis manęs nepagrobs.- Užeik,- Blake pakvietė jį į namus, kol aš buvau pasimetusi, tačiau įleidusi vyrą į namus uždariau duris.

Susiraukiau, kai Blake apsikabino vyrą. Su visais jis tiesiog sukerta rankomis. Kuo jis išskirtinis?...
Ar Blake gali būti gėjus?

-Labas, Jade,- tamsiaplaukis vyriškis atsitraukęs nuo brolio pasisveikino ir su manimi. Numanau, jog jis suprato, kad aš pasimetusi.- Tuomet susipažinkime. Aš David Jones, tavo ir Blake tėvas,- vyras pasakė, o Blake stebėjo mane per jo petį. Mano širdis it apmirė.- Pagaliau pamačiau tave,- jis nusišypsojo.

Išties maniau, jog mūsų tėtis bus vyresnis, kalbant apie išvaizdą. Žinau, jog jam apie penkiasdešimt, tačiau jis atrodo gerokai jaunesnis.
Tamsiai rudi plaukai, rudos akys, tamsesnė oda ir dažnai ant veido pasirodanti šypsena.
Jis tikrai mano tėtis?

-Jadey,- Blake kreipėsi į mane ir akimis parodė į tėtį. Na žinoma, juk jis nematė mane šitiek laiko.

Šiek tiek atsitraukiau ir padėjau dubenį ant prieškambario komplekto,o tuomet apsikabinau vyrą, su kuriuo ryšio aš kolkas nejaučiau.
Vyras, David Jones, mano tėtis - priglaudė savo rankas man prie nugaros ir švelniai ją paglostė. Priglaudžiau skruostą prie vyro peties ir užsimerkiau.
Tikiuosi, jog įprasiu.

-Ar neturėjai grįžti vėliau?- Blake pasidomėjo, kai mudu atsitraukėme vienas nuo kito.

-Turėjau, tačiau atsirado galimybė grįžti anksčiau, o darbas bet kuriuo atveju buvo baigtas, tad sėdau į lėktuvą ir aš jau čia. Mano butas dar vis tvarkomas, tačiau po poros dienų jį sutvarkys. Tikiuosi nieko prieš, jog pabūsiu čia?- tėtis pasakė.

-Žinoma, ne. Viskas gerai,- Blake nusišypsojo.

Tėtis nusišypsojo ir sulaukęs Blake pasiūlymo, užėjo į svetainę. Brolis vietoj to, kad sektų paskui tėtį, priėjo prie manęs ir apsikabino. Užsimerkusi priglaudžiau skruostą prie jo peties.

-Jei kas negerai, tuoj pat sakyk. Jis tau tikrai nieko nedarys, susipažinsi su juo ir pamatysi, jog jis geras žmogus,- Blake ėmė raminti mane.

-Žinau, jog jis geras. Tiesiog turiu priprasti prie... Man svetimo žmogaus...- trūktelėjau pečiais ir kai sulaukiau brolio šypsenos atsakiau jam tuo pačiu.

Sučiupau spragėsius ir nusekiau paskui brolį į svetainę, kur tėtis žvelgė į vieną iš mūsų su Blake nuotraukų, kabančią ant sienos.
Ši nuotrauka buvo padaryta dvi savaitės po to, kai aš atsiradau pas Blake. Brolis buvo nusivedęs mane į vieną iš nuostabiausių vietų - prie mano mylimo ir dažnai lankomo ežero.
Abu stovėjome ant lieptelio, brolio ranka buvo apsivijusi mano liemenį, mano kūnas buvo paslėptas po laisva suknele ir abiejų mūsų veiduose švietė šypsenos, tačiau skirtingos : Blake - tikra, o mano - ne.

Blake su malonumu bendravo su tėčiu, kuriam aš pataisiau juodos arbatos. Jo veido nepaliko šypsena ir jis dažnai žvilgtelėdavo į mane.
Tėtis pasakojo ką jis dirbo, kur gyveno ir visus kitus dalykus, Blake smalsiai klausėsi ir įsiterpdavo su suktais klausimais, į kuriuos tėtis ramiai atsakydavo.
Aš tylėjau, tačiau įdėmiai klausiausi.
Mūsų su Blake tėtis beveik niekuo nesiskyrė nuo mūsų. Tiksliau, mes nuo jo visai nesiskirėmė.
Tiek aš, tiek Blake, esame labai smalsūs. Na, Blake gal ne tiek, tačiau aš šią savybę tikrai turiu. Tėtis parodė ją turintis, kai baigęs pasakoti apie vieną draugą iš darbo, ėmė klausinėti kaip mudu sutariame, kaip Blake sekasi darbas ir netgi apie tai, kaip sekasi Blake draugams.
Panašu, jog jis suprato, kad nelabai noriu bendrauti, todėl jis su manimi bendravo... Beveik nebendravo.

-Jade, ar tu nepavargai?- Blake susmalsavo. Jis taip elgiasi, nes nori, jog bendraučiau. Ir pati puikiai suprantu, kad jei nebendrausiu su savo tėčiu, mes ir nepradėsime sutarti.

-Ne,- šyptelėjau. Išties, jau apie pusė dvylikos nakties. Filmų naktis nuplaukė, tačiau, tikriausiai, taip dar geriau. Turėjau progą pažinti tėtį, sužinoti daugiau apie jį.

-O aš, vaikai, pavargau. Pabendrausime rytoj. Mano kambarys bus...

-Viršuje. Svečių kambarys, tu juk žinai,- Blake pertraukė tėtį.- Palydėsiu.

-Labos nakties, Jade,- tėtis nusišypsojo man ir aš jam atsakiau tuo pačiu.

Palydėjau brolį ir tėtį akimis, iki tol kol jie pasislėpė svečių kambaryje. Tuomet greitu žingsniu priartėjau prie savo kambario ir dingau už durų.

Dienoraštis atrodo pats įskriejo į mano rankas, visai kaip ir tušinukas. Raidės ėmė vingiuoti baltu poperiaus lapu pasakodamos jam šiandienos įvykius. Jis juk turi žinoti.
Trumpas pasakojimas virto ilga istorija, kurios pabaigoje netyčia atsirado kelios eilutės.

I was a little bit lost, but I'm not anymore
I was a little bit hurt, but I'm not anymore
I was a little left out, but I'm not anymore
'Cause the tears fell down, but they don't anymore

Nusižiovavau, nes miegas aplankė ir mano kambarį.
Paslėpiau savo draugą dienoraštį į jo vietą spintelėje, o pati užsitraukiau antklodę iki kaklo.
Šiluma, visai kaip ir miegas, apglėbė mane ir leido panirti į sapnų ir pasakų pasaulį, po kurio lauks dar viena diena.