We Are Who We Are ✨

18 Dalis

-Dabar į lovą,- Blake vos įėjus į namus pasakė man.

-Blake,- suzyziau. Nenoriu vėl užsidaryti.

-Turėtum džiaugtis, kad ji nori būti su mumis,- Joel pavartė akis ir suėmęs mano ranką nusitempė svetainės link. Blake atsiduso ir atėjo paskui mus. Visi buvo čia, kas glostė mano širdį. Aš jiems rūpiu ir tai nuostabu.

-Ar geriau jautiesi?- Christopher paklausė ir aš atsisėdau šalia jo, palikdama vietos ir Joel.

-Jaučiuosi puikiai,- nusišypsojau ir apsikabinau jį. Chris taip pat apsikabino mane, o Blake nepatikliai nužvelgė mus ir atsisėdo priešais. Jis vis dar nepasitiki Christopher, bet jog bendrauju su Joel jam nekliūna. Kodėl?

Christopher paslėpė plaukų sruogą man už ausies ir aš nusišypsojau. Kaip jie sugeba būti tokie mieli?

-Aš vistiek manau, jog tau reikia pailsėti,-Blake prisimerkė.

-Man viskas gerai,- patikinau brolį. Jis atsiduso.

-Ar galim pasikalbėti?- Blake susiraukė. Žinau apie ką. Turiu kuo greičiau kažką sugalvoti.

-Gerai,- šyptelėjau. Negaliu jam atsakyti, nes nesu taip auklėta, bet nežinau ką teks jam pasakyti.

Brolis mandagiai praleido mane eiti pirmai. Koridoriuje, nuėjus šiek tiek toliau nuo svetainės durų,sustojome. Blake vėl atsiduso ir atsirėmė į sieną.

-Kas ne taip?- pakreipiau galvą.

-Dėl manęs tu šitaip jautiesi,- jis sumurmėjo.

-Ką tu čia nusikalbi?- susiraukiau.- Tai ne dėl tavęs, Blake. Ir be to, aš jaučiuosi puikiai. Manau, jog tas įvykis labai minimaliai paveikė mane. Nebūčiau nualpusi dėl to ir tu tai žinai,- šyptelėjau paglostydama jo ranką.

-Bijau klausti tavęs kažko, nes bijau, kad tu pabėgsi. O jei tu pabėgsi, ką aš darysiu be tavęs?- Blake kilstelėjo antakius.

-Blake, niekur nuo tavęs nebėgsiu. Tu juk mano brolis. Kodėl turėčiau bėgti nuo tavęs?- prisiglaudžiau prie jo apsikabindama.

-Nes tu taip jau darei. Ir ne kartą. Žinau, kad kažkas buvo, ko aš nežinau. Tu kažką slepi, bet aš nenoriu tavęs spausti. Tiesiog, norėčiau sužinoti pirmas, jei tu blogai jautiesi. Bent jau žinau, jog tos temos geriau neliesti, kalbant su tavimi. Galbūt kada nors ir išgirsiu tą istoriją, bet kaip sakiau, nespausiu. Tu pasakysi, kai būsi pasiruošusi,- jis priglaudė lūpas prie mano kaktos.

Aš bijau, jog pabėgs jis. Jis bijo, jog bėgsiu aš. Taip juokinga, bet ir baisu. Juk šitaip jaučiamės tik dėl mano kaltės.

-Ačiū,- sumurmėjau užsimerkdama.

Myliu mamą, bet Blake yra mano viskas. Jis nežino nieko, bet žino viską. Ir tai taip keista.

-Ar galiu nueiti į savo kambarį? Aš nebėgu, tiesiog jaučiuosi mieguista. Visi čia dėl manęs, todėl nenoriu išeiti, bet...

-Taip. Jie čia dėl tavęs, bet jei tu pasakysi, jog prastai jautiesi, jie tave supras. Tu ką tik iš ligoninės. Tai suprantama. Dabar eik į kambarį. Pasakysiu jiems,- brolis mirktelėjo ir aš nusišypsojau.

Jis spustelėjo mano rankas ir paleido, todėl po kažkiek laiko atsiradau savo kambaryje.

Man atsibodo mano kambarys. Jis primena visas ašaras ir blogas akimirkas, kurios užgožia visas gerąsias.
Ar labai nemandagu būtų, paprašyti kito kambario? Turėčiau jaustis lyg namuose, nes čia gyvenu jau daugiau nei du metus, bet... Kažkas mane stabdo ir tas jausmas tikrai nemalonus.
Turiu susitaupiusi tam tikrą sumą pinigų, kurios užtektų nusipirkti kokiam nors baldui, bet manau, jog užtektų ir perstumdymo.
Blake noru aš studijuosiu, tad kai pradėsiu studijuoti, galėsiu susirasti ir darbą, nors jis ir labai prieš. Mama siunčia pinigus mudviem, Blake dirba studijoje, nes turi nuostabią klausą ir mėgsta muziką. Jis dažnai leidžia laiką su vaikinais studijoje, dėl ko imu manyti, jog jie arba taip pat ten dirba, arba moka kai ką, ko nemoku aš - dainuoti.
Mama girdavo mano balsą, bet tikriausiai tos problemos su maistu man neleido mokytis dainuoti.
Studijuoti noriu labai, noriu mokytis ir išmokti kažko naujo, bet negaliu nuspręsti ką turėčiau mokytis. Mane domina viskas. Nuo siuvinėjimo iki sedėjimo biure.
Bet kokiu atveju, prieš renkantis - pasitarsiu su Blake, gal su vaikinais ir merginomis. Jie tikrai patars kažką.
O vėliau, pasikalbėsiu su Blake dėl baldų perstumdymo. Be galo noriu kuo greičiau viską pamiršti, nors tai ir niekada nenutiks.

Atsidususi apsiverčiau ant kito šono.
Telefonas ant spintelės ėmė vibruoti pranešdamas apie skambutį.
Gailiuosi, jog nepatikrinau kas skambina.

-Labas, Jade,- mamos balsas nuskambėjo telefone ir aš staigiai atsisėdau lovoje.

-Mama?-mano balsas užlūžo.

-Mieloji, kaip jautiesi? Blake pranešė, jog buvai ligoninėje. Kaip tu?- mama buvo susijaudinusi nemažiau nei aš.

Širdis plakė dvigubai greičiau nei įprastai. Be galo pasiilgau jos.
Niekuomet neatsiliepdavau į jos skambučius - bijojau. Tikrai galėjau patikrinti numerį.

-Aš gerai. Jaučiuosi jau geriau. Kaip tu, mama?- užsimerkiau ir giliai įkvepiau.

-Aš gerai, tik... Aš pasiilgau tavęs, Jade. Tave mačiau prieš du metus. Tai lyg košmaras man. Kaip sutari su Blake? Nesipykstate?- mama pasidomėjo, o kelios ašaros nusirito skruostais.

-Puikiai sutariam, mama. Viskas puiku,- nusišluosčiau skruostus.

-Aš kalta, jog nesupažindinau jūsų anksčiau. Nepyk, dukrele,- mama pasakė graudžiu balsu.

-Nepykstu ant tavęs. Nutiko kaip nutiko. Svarbiausia, jog esi sveika,- šyptelėjau su ašaromis akyse.

-Mano geraširdė mergaitė... Aš turiu eiti. Būk gera, atsiliepk dažniau. Noriu išgirsti bent tavo balsą. Myliu tave, mieloji. Būk stipri,- mama palinkėjo ir aš užsimerkiau.

-Gerai. Atsiliepsiu. Myliu tave, mama,- nurijau susikaupusias seiles. Ji atsisveikino ir padėjo ragelį.

Mano telefonas buvo padėtas ant spintelės, o aš pati atsiguliau ant nugaros žvelgdama į lubas, kol ašaros ritosi skruostais.
Nuostabu pagaliau išgirsti jos balsą. Žinoti, jog ji manęs pasiilgo nemažiau nei aš. Mes su mama nebuvome labai artimos, kalbant apie pokalbius, tačiau visada kartu pajuokaudavome ir rasdavome kasdieninių bendrų temų.

Po maždaug dar valandos išėjau iš kambario. Nė kiek nepailsėjau, bet jaučiuosi kupina jėgų. Ar gali būti, jog mama suteikia man jėgų?

-Meile!-Perrie pašoko nuo sofos pamačiusi mane ir pribėgusi smarkiai apsikabino. Nusijuokiau ir taip pat prisiglaudžiau prie jos.

-Ar geriau jautiesi?- Leigh-Anne paklausė. Linktelėjau su šypsena. Nei vieno iš vaikinų čia nebuvo.

-Kur brolis?- kilstelėjau antakius.

-Jie išvažiavo iki studijos, nes kažkas nutiko, bet tuoj grįš,- Perrie paglostė mano petį.

-Tegul neskuba. Viskas gerai,- šyptelėjau.

-Kaip išsimiegojai?- Jesy paklausė, kai prisėdau ant sofos.

-Nemiegojau. Nė penkių minučių,- šyptelėjau. Perrie pasimetė, visai kaip ir Jesy su Leigh-Anne.

-Ką veikei? Tau reikėjo pailsėti,- Leigh-Anne susiraukė.

-Skambino mama. Be galo jos pasiilgau. Jis prie manęs negalės prisiartinti telefonu, tad su mama galiu bendrauti, o jei jį kada sutiksiu... Nežinau ką darysiu, bet dabar nebenoriu prarasti ryšio su mama. Ji ir Blake mano viskas,- nusišypsojau.

-Kokia tu šaunuolė,- Perrie papurtė galvą su šypsena ir priėjusi vėl mane apsikabino.

Aš ir pati savimi didžiuojuosi.

Nieko įdomaus šioje dalyje ^^ Gero savaitgalio!