We Are Who We Are ✨

2 Sezonas 27 Dalis

-Erick, aš girdėjau pakankamai. Man to užteko. Visą šį laiką tu tiesiog žaidei su manimi. Melavai man. Kaip tu... Kaip tu išlikai toks ramus? Tikėjaisi, jog niekada nesužinosiu? Aš nenoriu tavęs daugiau matyti Erick! - apsisukusi apšaukiau jau visai šalia stovintį, buvusį vaikiną, Erick.

-Tiesiog išklausyk... - Erick pertraukiau antausiu per jo švelnų skruostą. Atsiprašau.

-Nesirodyk man akyse, kitaip... Papasakosiu viską policijai,-pagrasinau, žinodama, kad niekada taip nepadaryčiau ir apsisukusi vėl ėmiau tolti nuo Erick. Ėjau link ten, iš kur atvažiavome, nors nežinojau tikslaus kelio namo.

Jis nebesivijo. Pasidavė ir aš dėkoju jam už tai.
Iš rankinės išsitraukiau telefoną ir besivalydama ašaras, riedančias skruostais surinkau pirmojo vaikino numerį savo kontaktuose. Nesu įsitikinusi kodėl, bet tai buvo Richard.

-Klausau? Jade, ar kas nutiko? - pasimetęs vaikino balsas atsiliepė.

-Richard... Man reikia tavo pagalbos. Prašau, - sumurmėjau, bet negalėjau sustabdyti kūkčiojimo išprūdusio pro lūpas.

-Gerai. Kas nutiko?

-Man reikia, kad atvažiuotum manęs pasiimti. Niekam nieko nesakyk. Viską papasakosiu kai susitiksime, - paprašiau.

-Atsiųsk adresą žinute. Aš pakeliui, - Richard nuramino mane ir padėjo ragelį.

Nužvelgusi namus ir užrašus ant jų, žinute parašiau adresą ir pasitraukiau kiek toliau nuo kelio.
Nenorėčiau, jog kas mane čia pastebėtų.
Internete vis daugiau ir daugiau žmonių kelia nuotraukas, kuriose jie atpažįsta mane gatvėse ar parduotuvėse.
Laukti reikėjo apie penkioliką minučių, todėl visą tą laiką braukiau ašaras nuo skruostų.
Jis mane išdavė. Jis pasinaudojo manimi. Nenustebčiau jei tuo metu, kai mes 'draugavome' jis draugavo su keliomis kitomis merginomis.

Richard sustojo ties namu, kurio adresą daviau ir išlipo iš mašinos.

-Richard, - pakviečiau jį, jog jis suprastų, jog esu šalia ir vaikinui net nespėjus sureaguoti apsikabinau draugą. - Man labai reikia palaikymo. Ar galiu važiuoti pas tave?- žinojau, jog taip aš juo naudojuosi, bet šią akimirką man labai reikia išsipasakoti. Merginos.... Jos merginos. Man reikia kažko kito. Jų nuomonę aš jau numanau. Blake net neišklausęs manęs iki galo nužudytų Erick, ką padarytų ir Christopher su Joel. Tad turėjau pasirinkimą tarp Šokoladuko ir Richard.

-Kas tau nutiko? - Richard užvedęs mašiną paklausė.

-Aš... Erick... Mudu draugavome ir Erick mane įskau...

-Matau, jog istorija bus įdomi. Palauk kol grįšim į mano namus. Judu draugavote? - Richard pertraukė mane.

-Tai buvo vieša paslaptis. Nežinojai tu, Joel, Šo... Zabdiel ir, žinoma, Blake. Tai taip pat buvo jo mintis ir dabar aš suprantu kodėl, - sumurmėjau.

-Nurimk. Esu įsitikinęs, jog jei to neįmanoma paaiškinti, vadinasi jis tavęs nebuvo vertas, net jei jis ir mano draugas. Kai grįšim, viską papasakosi, - Richard pasakė ir aš linktelėjau.

Atvažiavus į prabangius Richard namus, sulaukiau iš vaikino skanios arbatos. Vos gavusi arbatą, ėmiau pasakoti viską nuo pat pradžių, o Richard smalsiai klausėsi nepertraukdamas, kol pasakojimo gale mane smarkiai apkabino, pastebėjęs, jog nervinuosi.

-Aš nežinau ką man daryti,-atsidusau.

-Tikiu. Manau, jog turėtum nurimti. Erick yra... Nepastovus žmogus ir su juo tikrai yra sunku. Tiesą sakant, nelabai stebiuosi. Erick įskaudino ne vieną savo merginą, tačiau dažniausiai apie tai pranešdavo pats. Jis taip nepadarė su tavimi, tad gal tu išties jam kažką...

-Bet jis mane vistiek įskaudino, - pertraukiau Richard.

-Žinau. Tikriausiai tu teisi. Jis neturėjo taip pasielgti. Tu rasi geresnį, - Richard patapšnojo man per nugarą, vis dar sedėdamas apkabinęs mane.

- Ką man daryti... Kaip man gyventi iki to? Aš myliu Erick, - sumurmėjau.

-Aš nesu geras patarėjas šiuose reikaluose. Nežinau, daugiau laiko praleisk gryname ore, būk su merginomis, gal jos tau pakels nuotaiką, būk su Blake. Tiesiog nebūk viena ir stenkis kuo mažiau apie tau galvoti, - Richard patarė.

-Gerai, - atsidusau. Kažkaip vistiek reiks viską ištverti.

-Ar nori pabūti pas mane iki ryto? Po to parvešiu tave,- Richard pasiūlė. Žinau, jog jis tik stengiasi mane paguosti ir padėti viską ištverti.

-Ne... Manau, reikia važiuoti namo,- nuleidau akis.

-Nebijok, aš paruošiu tau kitą kambarį, jei tu dėl to. Tu man tik draugė ir nieko daugiau, - Richard nusišypsojo priversdamas ir mane šyptelėti.

-Žinau. Ačiū, bet Blake nežino, jog aš ne namuose, tad geriausia būtų grįžti, - išsidaviau.

-Tu pabėgai? - Richard pakėlė antakius su šypsena.

-Nepabėgau... Na, aš nebe vaikas. Juk galiu išeiti kur noriu, tiesa? - nusijuokiau ir Richard prisidėjo prie manęs.

-Tu šaunuolė, - vaikinas pagyrė priversdamas nusišypsoti. Aš stengiuosi.

Richard elgėsi maloniai ir pasiūlė pažiūrėti filmą, ką mes ir padarėme. Dabar tikrai gailiuosi, jog nepradėjau bendrauti su juo anksčiau.
Po filmo, apie vidurnaktį, Richard pasisiūlė parvežti mane namo. Aš žinoma sutikau ir po kažkiek laiko įsliūkinau į savo kambarį.
Vietoj to, jog gulčiausi į lovą ir saldžiai snausčiau, išsitraukiau dienoraštį iš spintelės ir prisėdusi prie stalo ėmiau rašyti visus įvykius.
Neišspaudžiau nei ašaros, todėl labai savimi didžiuojuosi.
Išpasakojusi popieriui visą dieną, apačioje ėmiau piešti įvairias gelytes.

You're dirty, disgusting
But I can't get enough of your loving
Boy, I hate you

Žinau, jog gal negerai rašyti dainą apie Jį, nes jis greičiausiai vistiek kažkada išgirs, bet gal tai padės man nurimti?

I practice my lines in the mirror
Then you smile, that's my killer
So I say "love you" and "baby, I need you"
'Cause you're drop dead gorgeous
And cupid ain't coming to warn us

Nors ir žinojau, jog merginos sapnuoja trečią sapną, nusiunčiau eilutes į mūsų grupę su visu tekstu iš šiandien dienos.
Nebenoriu vėl to pasakoti. Nebenoriu vėl to prisiminti.
Apsimeskime, jog nieko nebuvo. Apsimeskime, jog mes nedraugavome.
Apsimeskime, jog mudu nepažįstami.
Apsimeskime, jog jis man niekas.

Į lovą atsiguliau tik apie pirmą valandą nakties, o tuomet monstriukai viduje ėmė mane graužti iš vidaus, neleisdami nepravirkti.
Tik žinau, jog buvo ketvirta valdanda ryto, kai prieš užmiegant pažiūrėjau į laikrodį.