We Are Who We Are ✨

2 Sezonas 35 Dalis

-Na, pasakyk kažką, ko aš nežinau, - Erick pirmasis prabilo, o Blake tik atsiduso.

-Tu mano draugas ir aš puikiai pažįstu visas merginas kurias tu kadanors turėjai, - Blake tarė.

-Jade nėra tokios, kaip jos ir tu puikiai tai žinai. Nežinau kodėl gaišau laiką su jomis, kai Jade buvo šalia, - Erick gan piktai pasakė, priversdamas mane išsišiepti.

-Žinau. Todėl nenorėčiau, jog tu ją skaudintum,- Blake pasakė. Negaliu matyti jų veido išraiškų, tik galiu spėti, jog Blake ramus dėl mano ir Erick santykių. Jis pasitiki juo.

-Mes susipykom dėl mano paties kvailumo ir savo klaidą aš supratau. Nedarysiu nieko, kas galėtų ją nuliūdinti. Sakau tau kaip ne jos broliui, o kaip savo draugui : Blake, aš rimtai ją įsimylėjau. Jade pirma tokia mergina, kuri apsuko man galvą ir aš nesigailiu,- Erick pripažino. Dieve, kaip keista girdėti tokius mielus vaikino prisipažinimus. Dabar aš jį myliu tik dar labiau.

-Aš tikiu tavim, Erick. Nenuvilk manęs, - Blake vėl atsiduso. Kelias minutes vyravo tyla virtuvėje, dėl ko aš kiek sunerimau.

Ėmiau slinkti kambario link. Jų pokalbis kaip ir baigėsi.
Atsiradusi kambaryje nusiprausiau ir persirengiau į pižamą, tačiau Erick neatėjo pasakyti labanaktis. Netikiu, jog jis nebeateis.
Ant lovos prasedėjau dar pusvalandį, bet visur buvo tyla. Tikriausiai jis nebeateis.

Atsidususi atsiguliau į lovą. Norėjau prie jo prisiglausti ir užmigti šiltame jo glėbyje. Pasiilgau Erick šilumos ir svaiginančio kvapo. Pažadu - pavogsiu jo kvepalus.
Nežinau po kiek laiko aš ėmiau snausti, tačiau užmigti nespėjau. Prasivėrusios durys pažadino mane.
Suniurzgėjau, tačiau smalsumas jau buvo išgaravęs. Aš per daug pavargusi.

-Kaip galėjai užmigti be manęs? - Erick tyliai sumurmėjo perbraukdamas ranka per plaukus.

-Sunkiai, - sumurmėjau atsisukdama į jį, tačiau nesugebėjau paslėpti šypsnio.

-Na, tai gal pasislink?- Erick paragino. Tuojau atsitraukiau į be galo šaltą lovos dalį, o Erick įsipatogino šalia, tuojau priimdamas mane į savo glėbį, kuriame tikrai buvo šilčiau nei šiltojoje lovos pusėje.

-Pasiilgau tavęs, - sumurkiau, stengdamasi kuo labiau priartėti prie jo, net jei vietos tarp mūsų beveik nebebuvo.

-Blake pats leido man ateiti pas tave. Įsivaizduoji? - Erick tyliai nusijuokė suspausdamas mane.

-Jis kiek keistas. Kartais sunku suprasti ką jis galvoja,- nusižiovavau.

-Svarbu, jog jis už mūsų draugystę. O dabar, mažyte, miegok. Ryte pabusi šalia manęs, - Erick pasakė ir aš nusišypsojau.

-Saldžių sapnų,-sučepsėjau.

-Ir tau, - Erick tyliai nusijuokė ir ėmė švelniai glostyti mano nugarą.

Rytą pabudau nuo balsų kambaryje.

-... Bet aš jam sakiau tik palinkėti jai labos nakties ir...

-Blake, jie draugauja. Tu negali jiems drausti apsikabinti, bučiuotis ar miegoti vienoje lovoje,- mama tyliai jį subarė. Ar jie kambaryje?

-Bet Jade mano sesė. Tai... Keista, - Blake sumurmėjo ir aš šyptelėjau. Mano veidas paslėptas Erick krūtinėje, tad Blake manęs tikrai nemato.

-Žinau. Bet ji irgi žmogus. Jie suaugę žmonės. Palik juos ramybėje, - mama tyliai, bet gan griežtai paliepė mano broliui.

-Labas rytas, - Erick vos girdimai sukuždėjo, o Blake tuo tarpu bandė paaiškinti kažką mamai.

Vietoj to, kad jam atsakyčiau, priglaudžiau savo lūpas prie nuogos Erick krūtinės.

-Einam. Tegu miega, - mama paragino ir netrukus durys tyliai užsidarė.

-Blake per daug tave saugo,- Erick sumurmėjo.

-Taip, - nusijuokiau.

-Jam nereikia tavęs saugoti, kol tu turi mane, - Erick pasakė, švelniai kilstelėdamas mano smakrą. Šyptelėjau ir sulaukiau bučinio.

-Aš tave turiu ir turėsiu visada, - pasakiau po bučinio ir dėl to Erick nusišypsojo.

-Aš tikrai nebuvau vertas tavo atleidimo, meile, - Erick tyliau sumurmėjo, tačiau man tai buvo puikiai girdima.

-Ne. Aš... Nebūčiau išgyvenusi be tavęs. Tu man per daug svarbus. Erick, aš labai myliu tave. Nežinau ar tu tai supranti. Tu mane labai įskaudinai ir... Man vis dar kiek baisu, jog tai pasikartos, bet aš rizikuoju ir džiaugiuosi tavimi. Man reikia tavęs, - pripažinau.

-Mažyte, daugiau niekada. Aš daugiau niekada, niekada tavęs neskaudinsiu. Aš buvau kvailys ir tai buvo didžiausia mano padaryta klaida. Man reikia tavęs ne ką mažiau,- Erick perbraukė per mano skruostą.

Pakėliau rankas ir apsivijau jomis mylimo vaikino kaklą, o Erick suėmęs mano klubus prispaudė mane prie savęs. Žaliaakis suglaudė mūsų kaktas ir aš vėl nusišypsojau. Prabėgo daug laiko, tačiau Erick vis dar dievina akių kontaktą.

-Ar galiu nupirkti mums namą? - Erick pasakė ir aš susiraukiau.

-Mums?

-Mums. Tau ir man, - Erick veido išraiška nepakito.

-Erick, tai... Kodėl tu... Aš...

-Aš paklausiu kitaip. Ar nori gyventi vienuose namuose su manimi? - Erick vėl paklausė, pamatęs mano pasimetimą.

-Žinoma, bet juk Blake, mama... Ir tavo mama...

-Jade, meile mano, ar aš draugauju su jais ar su tavimi? - Erick pertraukė mane ir kiek šyptelėjo kilstelėdamas antakį.

-Manimi, - sumurmėjau ir nuleidusi akis nusišypsojau. Jis mane sugėdino. Vėl.

-Tuomet gali spręsti tik tu ir aš. Tik mudu. Mudu kartu prieš viską,- žaliaakis pasakė priversdamas vėl pakelti akis į jį.

-Ar ne per anksti?- sumurmėjau.

Aš bijau. Ar tai keista? Aš tikrai bijau.
Mūsų su Blake santykiai šiuo metu nuostabūs, o žinant kokia jo reakcija į mudviejų su Erick draugystę...
Tačiau, kai pagalvoju, jog kiekvieną akimirką Erick bus šalia mane taip jaudina ir džiugina. Nereikės galvoti ką jis veikia, kur jis, ar jis sveikas ir ar jam viskas gerai. Aš žinosiu viską, nes Erick bus šalia.

-Aš nesiruošiu tavęs paleisti. Noriu matyti tave kiekvieną dieną ir glausti prie savęs kiekvieną naktį. Tu man svarbi. Manau, jog, jei tu to nori, mudviejų draugystės lygį galėtume perkelti į tą, kuriame mudu kartu kiekvieną akimirką, - Erick pasakė. Jis taip gundo mane su tokiais mielais ir švelniais žodžiais.

-Ar labai supyktum, jei paprašyčiau laiko pagalvoti? - kilstelėjau antakius.

-Ne. Aš nepyksiu, - Erick šyptelėjo. - Žinau, jog nori pasitarti su merginomis ir galbūt mama. Pažįstu tave, - Erick mirktelėjo ir aš plačiai nusišypsojau patvirtindama jo žodžius.

-O kaip dėl Melisos? - merginos atvaizdas atsirado mintyse.

-Nors Melisa ir labai pasiilgo Blake, leiskim jai truputėlį pasikankinti. Blake jos laukė. Dabar tegu ji palaukia jo. Po to kažką sugalvosim, - Erick pasakė ir nusižiovavo.

-Ar tu dar nori miego? - nusišypsojau nuo jo mielumo.

-Tiesą sakant, taip, - vaikinas linktelėjo ir kiek atsitraukęs, tuojau vėl prisiglaudė, padėdamas galvą ant mano krūtinės.

-O gal leisi mane į dušą? - sumurmėjau, perbraukdama ranka per jo juodus, it smala, plaukus.

-Ne. Gulėk šalia. Noriu tave jausti čia. O be to, tu nesmirdi tad viskas gerai, - Erick pasakė patryndamas skruostą į krūtinę. Nusijuokiau.

Myliu šį nuoširdų ir mielą padarėlį, kuris nė minutės nepalieka mano minčių.
O jam dar klausimas kyla, ar noriu dvidešimt keturias valandas per parą būti su juo.