2 Sezonas 39 Dalis

70 6 0
                                    

-Aš visai pamiršau apie Melisą, - sumurmėjau per pusryčius.

-Nebijok. Viskas sutvarkyta, - Erick grįžo į virtuvę iš vonios kambario.

Pakreipusi galvą nužvelgiau Erick ir plačiai nusišypsojau pamačiusi jį be marškinėlių. Prie tokio vaizdo tikriausiai niekada nepriprasiu.
Ant jo klubų kabėjo treninginės kelnės.
Erick šyptelėjo ir pabučiavęs mano nosį atsisėdo prie stalo.

-Aš irgi norėjau prisidėti, - prisimerkiau.

-Tu apie dušą? - Erick kilstelėjo antakį. - Dėl tavęs aš jį pakartosiu.

-Ne, aš apie Blake ir Melisą, - nusijuokiau, nuo jo nešvankių minčių.

-Tu ir taip buvai pervargusi, meile. Tu daug ruošėsi, todėl pagalvojau, jog tiesiog padarysiu viską pats,- Erick trūktelėjo pečiais.

-Gerai, - šyptelėjau. - Ačiū.

-Tik nepyk ant manęs, - vaikinas vietoj to, kad valgytų, stebėjo mane.

-Aš nepykstu. Valgyk, - paraginau su šypsena ir jis linktelėjęs ėmė valgyti.

Po pusryčių mane supykino, tačiau ačiū Dievui Erick to nematė.

-Gerai jautiesi? - pasidomėjau, kai Erick įėjo į svetainę. Jaučiausi taip prastai, jog pamiršau užsiimti kokia nors veikla prieš įeinant Erick.

-Jaučiuosi gerai, mažute. O tu? Tu atrodai išbalusi, - Erick priėjo prie manęs ir atsisėdo šalia. Vadinasi su maistu viskas buvo gerai. Tikriausiai mano organizmas į kažką sureagavo netinkamai.

-Šiek tiek maudžia pilvą ir galvą. Manau apsinuodijau, nes mane ir supykino, - sumurmėjau prisiglausdama prie jo.

-Ar reikia į ligoninę? - Erick apkabino mane.

-Ne. Manau, jog praeis, - atsidusau.

Erick lėtai glostė mano plaukus ir tai ramino ne tik mane, bet ir mano pilvą. Maudimas dingo. Nors miegojau gan ilgai, jaučiuosi labai mieguista.
Staigus dūris privertė sucypti ir smarkiai suspausti pilvą rankomis. Tai išgąsdino ir Erick.

-Mažute? Važiuojam į ligoninę, - Erick sučiupo mane, paimdamas ant rankų.

-Nereikia, praeis, - suinkščiau.

-Jokių praeis. Aš nenoriu, kad tu nukentėtum, - Erick gan piktai pasakė išnešdamas mane iš namų.

Ligoninėje atsidūrėme greičiau nei per penkias minutes. Nors skausmas nuslūgo, Erick nepaleido manęs iš rankų.
Gydytoja padarė tyrimus, o Erick nepaleido mano rankos.

-Panele, jūs turėtumėte labiau savimi rūpintis. Kada paskutinį kartą buvote pas savo daktarę? - gydytoja įėjo į kabinetą.

-Na, senokai. Kas man? - susiraukiau.

-Duomenų bazėje neradau jūsų akušerės, bet turėtumėte ir pati rūpintis tiek savimi, tiek savo kūdikiu, - moteris kažką užsirašė savo užrašinėje.

-Kūdikis? - susiraukiau ir nužvelgiau pasimetusį Erick veidą.

-Jūs nežinojote? Panele Thirlwall, jūs nėščia jau du mėnesius,- gydytoja pakėlė akis į mudu.

-Aš ne... - sumurmėjau, o Erick nužvelgė mane.

-Jūsų nėštumas rizikingas. Turite labai save saugoti. Dabar judu paliksiu, o po to nepamirškite užsirašyti pas akušerę. Padarysime dar kelis tyrimus ir seselė atneš jums vitaminus,- moteris pasakiusi išėjo.

-Aš... - sumurmėjau nuleisdama akis į savo pilvą.

-Jade...

-Jei tu nenori aš galiu pasidaryti abortą. Žinau, jog mes dar jauni ir tik ką tik apsigyvenome kartu. Tikrai negalvojau, jog galėčiau pastoti ir jei tu nenori mažylio aš...

-Apie ką tu? Koks abortas, Jade? - Erick susiraukė. - Neleisiu tau nieko padaryti jam. Tai mūsų mažylis ir jis gims, net jei abu to nesitikėjome.

-Tu nori jo? - kilstelėjau antakius uždėdama delną ant pilvo.

-Žinoma, - Erick ranka atsirado ant manosios.

Tvardydama ašaras apkabinau vaikino kaklą ir sulaukiau iš jo to paties.

-Aš bijau, - sumurmėjau.

-Mažyte, tu jau ne kartą man tai sakai. Prisimink viską ką mes darėme, nors tu bijojai. Viskas buvo gerai. Ar turi priežastį bijoti dabar? - Erick švelniai sumurmėjo.

-Nepalik manęs. Prašau, - gailiai suinksčiau.

-Nepaliksiu. Niekada tavęs nepaliksiu,- vaikinas sumurmėjo spausdamas mane arčiau. - Žinau, jog nėščia tu, bet aš tau padėsiu išlaikyti mūsų mažylį, gerai? - Erick sumurmėjo.

-Aš...

-Nesigraudink ir nesijaudink. Nenorėčiau, jog tai paveiktų mūsų mažylį, - Erick šyptelėjo atsitraukdamas.

Grįžome namo po pusvalandžio. Erick nepaleido mano rankos, kas buvo keista, bet miela. Na, anksčiau jis taip pat laikydavo mane už rankos, tačiau dar niekada nelydėjo manęs į tualetą.

-Ar tu pavargusi? - Erick apkabino mane mums įėjus į svetainę.

-Ne. Turėsime pranešti visiems, - sumurmėjau jam į krūtinę.

-Jade, mažute, ar tu nesidžiaugi mūsų mažiuku? - Erick sunerimo.

-Ne, aš... Aš džiaugiuosi, bet... Mudu niekada nekalbėjome, neplanavome ir...

-Ir tai nuostabu. Juk tai staigmena mums abiems, - vaikinas pertraukė mane.

-Bet juk mums bus sunku, - suniurzgėjau.

-Nežinau kaip tu, bet dėl tavęs aš padarysiu viską. Dėl mažiaus irgi, - Erick ranka atsidūrė man ant pilvo dėl ko aš šyptelėjau.

-Ar tu žinojai, jog aš galiu pastoti? - kiek susiraukiau.

-Tiesą sakant, ne. Kai dabar pagalvoju, taip, kelis kartus buvo netyčiukai, kada tai galėjo sukurti tą burbuliuką tavyje, bet tada aš apie tau nepagalvojau. O kaip tu? Nepajautei kažko kitokio ar kažko? - Erick prisipažinęs susmalsavo.

-Aš maniau, kad taip turi būti. Pirmą mėnesį labai nesijaudinau dėl vėluojančių mėnesinių, nes man dažnai taip būdavo. O paskui tiesiog užmiršau. Daug dirbau ir tikrai nebuvo laiko galvoti apie lankymusis pas ginekologus,-sumurmėjau.

-Na, dabar jau koks skirtumas. Mes turėsime mažą tave, - Erick suspaudė mane glėbyje nusišypsodamas.

-Arba tave, - pakėliau akis į Erick.

-Mūsų mix'ą, - Erick nusijuokė priversdamas ir mane sukikenti.

-Žinai, gal ir nebus taip blogai. Mamos mums padės, merginos taip pat,- nusišypsojusi užsimerkiau.

-Žinoma, jog viskas bus gerai. O dabar tau reiktų pagulėti. Tu vis dar išbalusi, - Erick paragino mane.

-Aš jaučiuosi kiek mieguista. Tikriausiai nuo tų vitaminų, - sumurmėjau sučepsėdama.

-Tuomet mes keliaujame į lovą,-Erick pakėlė mane ant rankų ir aš sukikenau.

Jei Erick nori mažylio ir šitaip mane saugo - aš neturiu ko bijoti. Jis pažadėjo mane įtikinti savo meile ir tuo įsitikinau greičiau nei, tikriausiai, turėjau. Dabar mudu ne tik, jog apsigyvenome kartu, mes ir turėsime mažą mūsų kopiją lakstančią ir krykštaujančią šiuose namuose.
Gal viskas kiek per greitai - taip pasakytų Blake, bet aš tuo patenkinta. Esu labai laiminga. Niekada gyvenime šitaip nesijaučiau ir tai, ką jaučiu yra dabar, yra tik Erick nuopelnas. Jei tas gražus žaliaakis, nebūtų žaidęs boulingą su draugais - aš nebūčiau ten, kur esu dabar. Šalia nuostabaus mylimo vaikino, kurio galva ilsisi ant mano pilvo, ant mūsų mažylio.
Mes išgyvenome ne vien džiaugsmus. Ir tai verčia mane melstis, jog visos problemos jau peaeityje. Nenoriu vėl klausytis liūdnų dainų ir vėl.
Tik noriu būti tokia, kokia esu dabar - laiminga.

We Are Who We Are ✨Where stories live. Discover now