22 Dalis

95 6 4
                                    

Blake liepė pailsėti, nes mūsų laukia ilga diena. Taip.
Visą naktį prasirašynėjome su merginomis užbaiginėdamos dainą, o vienu metu, net buvau išslinkusi į lauką, kad nepažadinčiau brolio, jog galėtume susiskambinti ir aptarti detales, bei nuspręsti mums priimtinesnę melodiją. Žinoma, paklausysim ir patarimų, kuriuos duos tikri muzikantai, bet dvi valandos lauke turės turėti reikšmę.

Todėl visą naktį nemiegojau. Keista, bet jaučiausi puikiai. Net jei ir būčiau nuėjusi miegoti, nebūčiau užmigusi.
Tiesa, Leigh-Anne pradėjo galvoti naujas eilutes, kas mums visoms buvo kiek keista, tačiau tuomet prisidėjo ir Jesy, o mūsų su Perrie iniciatyva buvo parašytos kelios, būsimo priedainio eilutės.
Tikrai nemaniau, jog tiesiog paimsime ir rašysime. Žinau, kad paprasta atrodo tik dabar, bet perskaičius tas eilutes, jaučiuosi lyg nenorėčiau jų niekam parodyti, nes tai tik mano patirtis. Na, mūsų visų, bet mes išgyvenome tuos pačius potyrius kitomis sąlygomis.

Šiuo metu geriu gan stiprią kavą, jog būčiau tikra, kad neužmigsiu po visų dienos įvykių. Apie aštuntą ryto į virtuvę įėjo ir Blake, kuris šiek tiek nustebo pamatęs mane su pustusčiu puodeliu rankose.

-Labas rytas. Kodėl tokia ankstyva?- jis kilstelėjo antakius ir mano veide, be mano leidimo, atsirado velniška šypsena, išduodanti mane.- Nesakyk, kad nemiegojai,- Blake kilstelėjo smakrą.

-Pabaigėm rašyti,- pasakiau, neatsakydama tiksliai į jo žodžius.

-Tu gi studijoje miegosi,- Blake nusijuokė.

-Nemiegosiu,- suraukiau nosį.

-Negerk daug kavos,- Blake subarė, kai aš atsistojusi vėl priartėjau prie arbatinio.

-Ką gersi?- nusišypsojau, leisdama broliui manyti, jog tik norėjau būti gera jam.

-Aš juodos arbatos, nes kavos tu išgėrei už mane,- Blake pavartė akis. Nusijuokiau ir ėmiau taisyti broliui arbatą.

-Ar tu esi įsitikinusi, jog jautiesi gerai?- Blake vėl paklausė, kai padėjau garuojantį puodelį priešais jo nosį.

-Jaučiuosi puikiai. Kada važiuosime į studiją? Turėsiu parašyti merginoms,- nusišypsojau vėl, parodydama kuo gražesnę šypseną.

-Nėra tikslo ten važiuoti, jei nebus vaikinų, o jie tikrai miegos bent iki dešimtos. Be to, neturime kur skubėti. Įrašyti dainą sunkus darbas, bet juk neturite nusistačiusios išleidimo datos,- Blake nusijuokė.- O dabar, ar galvojate apie dainų viešinimą?- Blake kilstelėjo antakius.

-Nežinau. Aš ne. Merginos - gal. Nekalbėjome apie tai,- trūktelėjau pečiais.

-Aš taip tavimi didžiuojuosi, Jadey,- Blake pasakė, sudarydamas akių kontaktą. Nusišypsojau.

Dėl mano nekantravimo, į studiją važiavau dar prieš dešimtą valandą. Merginos taip pat buvo pakeliui.
Tik man pasidarė įdomu, ar Blake kalbėjo apie vaikinus, kuriuos aš pažįstu, ar vaikinus, kurių nepažįstu, bet jie vistiek ten dirba. Na, nuvažiuosiu - pamatysiu.

Visos idėjos melodijai išgaravo, kai vėl ėmiau nervintis dėl dainavimo priešais žmones, priešais Blake.
Kelionės metu, studijos link, mano nuogos kojos drebėjo.
Lauke saulė švietė, o telefoninis termometras rodė 25°C šilumos, tad rengtis uždarus drabužius būtų buvę tas pats, kaip ir žiemą eiti į lauką basomis - baisu.
Todėl plona, ilgarankovė palaidinė ir raudonas sijonas buvo išrinkti kaip geriausias pasirinkimas šiai dienai. Prie jų, priderinau ir raudonus lūpų dažus, bei akinius nuo saulės.

Sustojus prie vieno iš pastatų. Lauke jau stovėjo penki man puikiai žinomi vaikinai.

-Sveikutė!- Joel iškart išsišiepė, kai išlipau iš mašinos ir buvau smarkiai apkabinta.

We Are Who We Are ✨Where stories live. Discover now