We Are Who We Are ✨

2 Dalis

-Jade, ateik, - Christopher pakvietė mane. Susiraukiau. - Ateik, - jis pakartojo.

Atsistojusi priėjau prie jo, tačiau sustojau maždaug metru nuo jo. Erick ir Richard kažką pasakė vienas kitam ir nuėjo prie staliuko.

-Mes ar taip, ar taip pralaimėsime. Na, mums reiktų numušti visus kėglius, bet šiandien tiesiog ne mūsų diena. Žiūrėk, ateik, - Christopher pasakė ir aš priėjau arčiau jo.

Jis nuėjo prie kamuolių ir padėjo išsirinkti kamuolį, paaiškindamas pagal ką jį reiktų rinktis.
Christopher draugiškai paaiškino kaip reiktų mesti kamuolį. Stengiausi daryti taip kaip jis sako ir netrukus kamuolys nuriedėjo numušdamas visus kėglius.

Susiraukusi truktelėjau pečiais, nežinodama, ar tai gerai ar ne, ir atsisukau į Christopher, kuris stebėjo ką tik nuriedėjusį kamuolį.

-Tu ką tik... Ką tik laimėjai mūsų komandai, - jis pasakė plačiai nusišypsodamas.

-Tikrai? - prisimerkiau ir žvilgtelėjau į vaikinus prie stalo, kurie taip pat atrodė nustebę.

-Mano sesutė iš prigimties nuostabi, - Blake pasakė didžiuodamasis, nors ką tik pralaimėjo. Pavarčiau akis ir žvilgtelėjau į Christopher, kuris vis dar nustebęs žvelgė į lentą, kuri rodė jų laimėjimą.

-Va šito dar nemačiau, - jis sumurmėjo ir vėl atsisukęs nusišypsojo. - Eime pas visus, - Christopher pakvietė ir aš nusekiau paskui jį prie stalo. Brolis vėl pasitiko mane su šypsena ir pasitraukęs priimė atsisėsti šalia.

-Na, kaip tau šiandiena? - važiuojant namo brolis paklausė.

Mašinos kvapas mane svaigino, tad tik tuomet, kai jis prakalbo, atkreipiau dėmesį į Blake.

-Buvo įdomu, - šyptelėjau.

-Tu patikai Christopher,- Blake pasakė.

-Jis be galo draugiškas, - papurčiau galvą su šypsena.

-Jis turi merginą, - Blake pasakė.

-Na ir? - susiraukiau.

-Tu rimtai? - brolis nusijuokė žvilgtelėdamas į mane.

-Aš nežiūriu į jį kaip į vaikiną. Turiu omeny, jis draugiškas ir tik tiek. Man vaikino nereikia, - prisimerkiau pasimuistydama mašinos kėdėje.

-Na, draugas jis tikrai geras, bet dėl vaikino aš visiškai prieštarauju. Tau beveik dvidešimt, o aš nepamenu jokio tavo vaikino, - Blake papurtė galvą įsukdamas į namų kiemą.

-Jei jie tau nepatiko, tai nereiškia, jog jų nebuvo,-prisimerkiau. Brolis šyptelėjo ir nieko nesakęs sustojo namų kieme.

-Rytoj važiuosiu pas Lisa, - Blake pasakė.

-Vėl? - susiraukiau.

-Ji dar nesupranta, jog mudu išsiskyrėme, - brolis užgesino mašiną ir atsidusdamas nuleido rankas ant kelių.

-Viskas bus gerai, - nusišypsojau padrąsindama Blake.

-Aš kitaip ir nemanau, - jis pakėlė akis į mane ir mirktelėjęs atidarė dureles. Nusijuokiau ir taip pat išlipau iš automobilio.

Rytą, pasigaminau pusryčius. Gyvendama su Blake, jis mane įpratino valgyti pusryčius. Na, tai ne vienintelis dalykas kurio jis mane išmokė.

Kai man buvo šešiolika, mama su tėčiu išvyko į pirmąją komandiruotę. Prieš tai, niekam nežinant, tėtis kritikavo mane ir mano figūrą, tad ir noro pusryčiauti niekada nebūdavo.
Nors Blake ir nežino apie tėčio kalbas, tačiau būnant su juo, jis visuomet pagiria mane dėl išvaizdos ar kitų dalykų.