We Are Who We Are ✨

2 Sezonas 19 Dalis

-Apie ką tu, mama? - dirbtinai nusijuokiau, tikėdamasi dar išsisukti.

-Judu su tuo vaikinu draugaujat, tiesa? - mama paklausė eidama virtuvės link. Pasivijau ją.

-Nieko nesakyk, Blake, - nurydama seiles pasakiau.

-Nesakysiu, - mama nusijuokė.

-Bet kaip tu supratai? - susiraukiau ir įėjusi paskui ją į virtuvę nužvelgiau pilną stalą mamos maisto.

-Netyčia užmačiau per langą. Labai mielas atsisveikinimas, - mama papurtė galvą paimdama kelias šakutes iš stalčiaus. Bučinys. Na žinoma.

-Tik nesakyk nieko Blake, - dar kartą suzyziau.

-Tylėsiu kaip akmuo, - mama mirktelėjo man. - Kodėl nenori, jog Blake žinotų? - ji susiraukė.

-Žinočiau ko?- Blake balsas už nugaros privertė krūtelėti. Na va, mano mirtis jau čia pat.

-Jog Jade parašė dainą, - mama pasakė ir aš išpūtusi akis nužvelgiau ją. - Nepyk, mieloji, bet jis turi žinoti. Judu ne tik brolis ir sesuo, bet kartu ir dirbate, - ji pasakė. Ar ji ką tik sumelavo dėl manęs?

-Neturi reikalo slėpti nuo manęs tai, - Blake nusijuokė ir patapšnojo per mano galvą.-Noriu pasikalbėti su abejomis jumis, - Blake pasakė sulaukdamas mūsų su mama dėmesio.

Ar aš ką tik labai lengvai išsisukau nuo pokalbio apie Erick su mama ir pasiaiškinimo Blake? Ar aš turiu naujų supergalių?

-Klausom tavęs, - mama pasakė prisėsdama.

-Dėl tėčio. Jis juk neseniai buvo pas mus ir po to išsikraustė į savo butą. Dabar, kai mes visi kartu, manau būtų linksma vieną vakarą praleisti kartu, tiesa? - Blake pasiūlė. Mes su mama linktelėjome. - Ką manote apie šeštadienio vakarą?

... noriu tave šeštadienį kai kur nusivežti. Norėčiau, kad vakare būtum pasiruošusi, - Erick balsas nuskambėjo galvoje.

-Šį šeštadienį? - pasitikslinau.

-Taip. Ar tu ką suplanavus? - Blake pakėlė antakius iš nustebimo.

-Na... Mes su... Mes su merginomis planavome pabūti kartu, nes jau ilgą laiką tik susirašydavom, - pasakiau nurydama seiles. Kaip tai netikroviškai skamba!
Mama nusišypsojo.

-Ar nepavyktų perkelti jūsų pasibuvimą į kitą dieną?- Blake pasmalsavo.

-Blake, sūnau, neaišku ar jūsų tėvas galės šį šeštadienį. Palik Jade ramybėje ir pabandyk suplanuoti kiek vėlesniam laikui. Šeštadienis jau visai čia pat, o ir teismas šį penktadienį. Jade reikės laiko po visko atsigauti ir su draugėmis ji tikrai pasijus geriau, - mama vėl pridengė mane ir šiuo metu norėjau atsiprašyti už viską ką blogo esu padariusi ir smarkiai ją apkabinus padėkoti.

-Taip. Gal tu ir teisi... Apie teismą, Jade, - Blake atsidusdamas atsisuko į mane.

-Žinau, jog man ten reiks dalyvauti, Blake, - linktelėjau ir pati nustebau nuo tokio pasitikėjimo savimi.

-Jei ką, mes būsime šalia. Tau tereikės įtikinti teisėją ir tą padaryti tau padės prokurorė, su kuria pasikalbėsi prieš teismą. Viskas praeis greitai ir net nepastebėsi kaip viskas susitvarkys, - Blake paguodė mane ir aš nusišypsojusi linktelėjau.

-Valgykit, vaikai, - mama pasakė. Nužvelgiau nuostabiai atrodantį maistą, tačiau skrandis buvo pilnas maisto iš restorano.

-Valgyk,- Erick paragino, kai šiaip ne taip sukišau pusę kepsnio, kurio dydis buvo per pusę didelės lėkštės. Neminėsiu bulvių košės ir nuostabiai skanių salotų.

-Aš nebenoriu, - suinksčiau atsiremdama į kėdės atlošą.

-Aš neklausiau, meile,-Erick pasakė ir įsidėjo savo kepsnio gabaliuką į burną.

-Tikrai, aš pavalgiau. Nebenoriu, - atsidusau.

-Palauk, dar tavęs laukia labai skanus desertas, - Erick mirktelėjo taip mane sudomindamas, tačiau skrandis griežtai vertė mane atsisakyti.
Nors ir nenoriai, tačiau skrandis vistiek susitiko su nuostabiuoju braškiniu desertu.

-Nesu labai alkana, mama, - pasakiau ir sulaukusi Blake žvilgsnio galvojau, jog jis mane juo nužudys.

-Jade, bent truputį, - mama susiraukė.

Užsidengusi veidą rankomis atsidusau, o tuomet patraukusi rankas nusišypsojau.

-Klausykit, man viskas yra gerai ir su valgymu problemų nebeturiu. Aš tiesiog nealkana. Nejau kai kažkas pasako, jog nenori valgyti, iškart galvojate, kad jis badauja? Man viskas yra gerai, aš jaučiuosi soti ir jei norėsiu, pavalgysiu vėliau, - stengiausi įtikinti juos abu ir, atrodo, pavyko.

-Gerai. Nenori, nevalgyk, mieloji. Eisi į kambarį?-mama nukreipė temą ir aš linktelėjau.

-Ačiū,-šyptelėjau ir mama atsakiusi tuo pačiu leido man išeiti.

Prieš įeinant į kambarį sulaukiau skambučio, todėl tik įėjusi į kambarį atsiliepiau.

-Sveika, - Erick balsas pasigirdo telefone.

-Labas, - nusišypsojau.

-Kaip tu? Gerai jautiesi? - Erick pasmalsavo. Jis puikiai žinojo, jog persivalgiau, nes visą kelią iki mano namų zyziau, jog nereikėjo valgyti to deserto.

-Viskas gerai. Skrandžio nebeskauda, - nusijuokiau.

-Bet bent jau pavalgei, - Erick, duodu galvą, nusišypsojo.

-Tiesa... - sumurmėjau, prisimindama, jog mama viską suprato.

-Kas nutiko?

O jei aš jam nesakysiu? Mama vistiek pažadėjo tylėti, tad net jei Erick ir žinos, jog ji žino, niekas nepasikeis.

-Blake jau užsiminė apie teismą, - sumurmėjau.

-Aš pasikartosiu, Jade. Aš būsiu šalia. Neturėtum dėl nieko jaudintis, - Erick pasakė, bet jo balsą pertraukė pypsėjimas telefone.

-Atleisk, mažuti. Man kažkas skambina. Susiskambinsim vėliau, gerai? - staigiai susakiau.

-Gerai, princese. Iki, dar tau parašysiu, - Erick pasakė ir padėjusi ragelį atsiliepiau į Perrie skambutį.

-Žinai, mieloji mano, jog tu kentėsi?

-Ką? - susiraukiau.

-Kodėl nesakei, jog draugauji su Erick? Saulute, aš tau viską nuo a iki z, o tu slepi tokį dalyką? - Perrie suinkštė.

-Meile, aš atsiprašau. Mes susitarėme nieko nesakyti, dėl Blake. Nenorėjom sakyti niekam,- suzyziau.

-Kodėl tuomet Leigh viską žinojo?

-Na, Erick jai pasakė, dėl... Nakvojimo pas jį, - užsimerkiau žinodama jos reakciją.

-Tu maža... Negaliu ant tavęs pykti. Negaliu nepasmalsauti dėl teismo. Tu ten dalyvausi, tiesa? Kada jis bus?

-Šį penktadienį ir mano dalyvavimas ten būtinas, - atsidusau.

-Viskas bus gerai, princese. Ar galėtume ryt susitikti? Erick neužims tavęs?-Perrie atsiduso.

-Ne. Ryt aš laisva, - šyptelėjau.

-Tuomet susitiksim. Dabar iki, po to susirašysim, - ji atsisveikino ir sulaukusi mano atsisveikinimo padėjo ragelį.

Palaukit. Ar aš Erick pavadinau mažučiu?