We Are Who We Are ✨

5 Dalis

🙈🙉🙊

Perrie neatsitraukė nuo manęs nė per žingsnį, todėl ir miegojome kartu. Ryte atnešiau jai vaistų nuo galvos skausmo ir daviau savų drabužių. Na, ji pati pasiėmė ir dar man išrinko.
Virtuvėje jau buvo brolis.

-Labas rytas, - pasisveikinau. Perrie nusišypsojusi taip pat pamojavo jam.- Tau kavos? - paklausiau draugės.

-Taip. Vieną kavos, vieną cukraus, - ji pasakė ir atsisėdo šalia Blake, kuris vis dar tylėjo.- Tai ką, susimovei? - Perrie tiesiai šviesiai pasakė.

-Ji labai ant manęs pyksta? - Blake paklausė, lyg manęs čia nebūtų.

-Pagal tai, ką padarei, nes aš nieko nepamenu, apart to, kaip mes su ja susipažinome,- Perrie pasakė, priversdama mane nusišypsoti. Apsisukusi apsikabinau brolį iš už nugaros per pečius.

-Negaliu pykti ant tavęs ilgiau, nei dešimtį minučių, - sumurmėjau. Brolio rankos atsirado ant manųjų.- Tu gersi ko nors? - paklausiau atsitraukdama.

-Aš ką tik išgeriau,-  Blake pasakė atsistodamas. - Sėskis. Aš pataisysiu, - jis pasakė prieidamas prie manęs.

-Aš žinau, jog tu tik bandai pasirodyti, bet kadangi aš prastai jaučiuosi, po vakar vakaro, prašom, - nusišypsojau ir atsisėdau į jo vietą.

Mums papusryčiavus, Perrie nusprendė, jog jau turi važiuoti.

-Aš tave nuvešiu, - brolis pasakė, paimdamas mašinos raktelius. Mergina tik šyptelėjo, o aš palydėjau juos iki durų. Prie jų, buvau stipriai apkabinta Perrie.

-O gal dar pabūk dešimtį minučių? - sumurmėjau.

-Dar pusvalandį, - Perrie sumurmėjo.

-Valandą, - nusišypsojau.

-Dvi, - ji pritarė. Blake tik atsiduso ir numetęs raktelius dingo savo kambarį.

-Turiu tau daug ko papasakoti apie save,- pasakiau, jausdama artimą ryšį tarp mudviejų.

-Aš taip pat. Ar yra kur nors saugi zona čia? - Perrie nusišypsojo. Linktelėjau išsišiepdama.

-Iki, - dar kartą apsikabinau draugę su šypsena ir Perrie su Erick paliko namus. Taip, vaikinai vėl čia.

Su šypsena atsisukau į svetainę, kur brolis ir jo draugai stebėjo mane. Blake veide buvo šypsena, reiškianti jo pasididžiavimą.
Paslėpiau savo šypseną ir atsidusau.

-Einu į savo kambarį, - apsisukau, nespėjus broliui kažko pasakyti, tačiau girdėjau, jog Christopher liepė neiti jam paskui mane.

Užsidariau kambaryje. Perrie apie save pasakojo porą valandų, kol tuo tarpu aš, tiesiog leidau perskaityti jai mano dienoraštį.

Ji yra pirmas žmogus, kuriuo šitaip ėmiau pasitikėti nuo pirmos akimirkos, kai ją sutikau.
Nužvelgiau ant spintelės gulintį dienoraštį. Jei būčiau sumelavusi jai, niekas niekada nebūtų pasikeitę.

-Kažkas turi žinoti visą tiesą, tiesa?-paklausiau savęs, nenuleisdama akių nuo dienoraščio.

Krūptelėjau, kai kažkas pabarbeno į duris. Akyse atsirado brolio atvaizdas.

-Užeik, - atsidusau ir paėmusi dienoraštį įdėjau jį į spintelę. Kambario durys atsidarė. - Man nereikia tavo pamokslo. Perrie laikau savo drauge, net jei mes ir susipažinome tik vakar. Bet kokiu atveju, aš pasitikiu ja ir ji jau žino daugiau nei tu, tad tiesiog patylėk, nes man atsibodo būti vaiku, - iškart pasakiau žvelgdama į grindis, o tuomet uždariau spintelę.

-Jei Blake būtų išgirdęs, jau dabar sėdėtum apklausos kambaryje, - Erick balsas privertė mane staigiai apsisukti.

-Ką tu čia darai? - susiraukiau.

-Perrie liepė tau perduoti, - Erick ištiesė man nedidelį laiškelį.

-Laiškas? Rimtai? - nusijuokiau prieidama ir paimdama jį. Praplėšiau voką.

-Gal tu ir Blake sesė, bet negali sakyti to jam. Net jei jis ir nežino visko, nesakyk jam to. Blake rūpinasi tavimi... Na, nemačiau, jog jis kuo nors dar taip rūpintųsi, - pakėliau akis į Erick. - Tiesiog nesakyk jam šito. Kitu atveju pati nukentėsi, - vaikinas pasakė, nustatęs vis dar rimtą veido išraišką. - Kas laiške? Negalvok, kad man neįdomu, - jis linktelėjo ir aš vėl nusišypsojusi atkreipiau dėmesį į popierių rankose.

-Labas, Jade, - ėmiau skaityti garsiai.- Pamiršau duoti tau savo numerį, o tas gražuolis... - šioje vietoje žvilgtelėjau į Erick, - nepasitikiu juo. Numerį paliksiu apačioje. Rytoj, dvyliktą valandą, noriu tave matyti kavinėje, kurią žino gražuolis parvežęs namo. Mes ją pravažiavome. Didelis apkabinimas ir susitiksime rytoj. Apačioje jos numeris, - pabaigiau skaityti ir atsisukau į Erick.

-Nuvešiu tave rytoj, - vaikinas pasakė, akivaizdžiai sureaguodamas tik į tai.

-Nebūtina. Galiu paprašyti Blake arba Christopher. Tu ir taip man padėjai, - šyptelėjau.

-Blake dvyliktą valandą dar miega, o ypač, kai šiandien rodo futbolą. Christopher turi blogą reputaciją tavo brolio akyse, tad jei nenori pyktis su Blake... - jis nutęsė.

-Nenoriu pyktis su Blake, - pasakiau padėdama lapelį ant lovos. - Bet Christopher mano draugas. Nesiruošiu su juo draugauti, ar kažką. Nežinau iš kur Blake tai ištraukė. Christopher yra mano draugas ir nedaugiau, o jei mano vyriausiajam broliui tai nepatinka, tai tik jo problemos, - atsidusau.

-Jade, kodėl tu pasirinkai vykti pas Blake, kai galėjai važiuoti į Šveicariją? - Erick paklausė visiškai ne į temą. Prikandau lūpą.

-Pameni, sakiau, jog yra dalykų, kurių Blake nežino? - atsisukau į Erick. Jis linktelėjo. - Tai yra būtent tai. Ir šito aš tau tikrai nesakysiu. Norėčiau, jog paliktum mano kambarį. Ačiū, - pasakiau ir atsigulusi į lovą užsiklojau.
Erick po kelių sekundžių paliko kambarį. Atsidusau.

Jie juk nesupras.