We Are Who We Are ✨

2 Sezonas 22 Dalis

-Tuomet kur mes važiuojame? - pasimečiau.

-Erick negalėjo leisti tau miegoti vienai tuose namuose, tad dabar gali pasiruošti savaitei miegojimo vienoje lovoje su juo ir žinoma, kaip gi be...

-Daugiau tęsti nereikia! - garsiai pasakiau, pertraukdama Perrie ir priversdama jas nusijuokti.

-Jis rūpinasi tavimi. Vos išvažiavome iš aikštelės jis paskambino ir liepė tave su daiktais atvežti pas jį,- Leigh paaiškino.

-Tik kiek keista, jog Erick nepasidomėjo ar tau taip tinka, - Jesy susiraukė.

-Su juo aš jaučiuosi saugiausiai ir jis tai žino, - šyptelėjau ir mašina sustojo prie Erick namų.

-Na, lipk pas tą grobuonį, - Perrie nusivaipė, tačiau tuomet nusišypsojo.

-Susiskambinsime, - šyptelėjau ir nespėjus atidaryti durelių, jos atsidarė pačios. Šyptelėjau jam.

-Dėkui, merginos, - Erick pasakė, padėdamas išlipti man iš automobilio.

-Tu mums skolingas. Jei ką, ji pas Perrie namuose, - Leigh nusišypsojo. Erick linktelėjo ir atėmė mano kuprinę iš mano rankų, o tuomet uždarė dureles ir ta pačia ranka apkabinęs mano liemenį patraukė žingsniu nuo mašinos, leisdamas Leigh nuvažiuoti.

Nužvelgiau jo smaragdines akis ir nusišypsojau. Erick mirktelėjo, o tuomet nieko nesakęs ėmė vestis į vidų, kol aš nesugebėjau paslėpti šypsenos.

-Kur tavo mama? - paklausiau užėjus į vidų.

-Ji išvažiavo pas mano močiutę dviems savaitėms. Mudu vieni, - Erick pasakė. - Ar tu alkana? Žinoma, kad taip, - jis atsakė į savo klausimą ir padėjęs kuprinę koridoriuje ėmė vestis į virtuvę.

-Aš...

-Gal nori važiuoti kur nors pavalgyti? Arba galime pasigaminti, - Erick pertraukė mane.

-Erick, aš...

-Manau, pasigaminti patiems bus linksmiau, - jis vėl mane pertraukė.

-Erick! - kilstelėjau balsą su šypsena ir jis prisimerkęs nužvelgė mane. - Aš nealkana.

-Jau per vėlu. Dabar aš alkanas, - Erick kilstelėjo antakius. - Ką labiausiai mėgsti?

-Lazaniją, bet...

-Tuomet mums labai pasisekė, nes prieš išvažiuojant mama norėjo ją gaminti, bet aš pasiūliau jai pavalgyti mieste, todėl ingredientų tikrai bus. Padėsi man, tiesa? - Erick atsiraitojo savo džemperio rankoves, tačiau šiek tiek pagalvojęs visai jį nusirengė, atidengdamas savo gražius rankų raumenis. Ir jis juk visas mano...

-Padėsiu, - atsakiau ir žaliaakis nusišypsojo pakviesdamas mane arčiau. Su švelniu apkabinimu apdovanojau jį bučiniu, tačiau, atrodo, šiandien jis ne toje nuotaikoje ir daugiau nenorėjo. Jis tuojau ėmė naršyti po spinteles ieškodamas ingredientų, o aš tuo tarpu nusiploviau rankas.

-Kvepia skaniai, tiesa? - po pusvalandžio gaminimo jis paklausė. Jau buvo pats laikas sluoksniuoti lazaniją.

-Taip. Labai skaniai,- šyptelėjau. - Erick?

-Taip, princese? - vaikinas kilstelėjo antakius ir aš šyptelėjau dėl pravardės. Jis ją naudoja taip dažnai ir tai taip miela.

-Ar... Galėtume mūsų šeštadienio vakarą perkelti į kitą šeštadienį? - paprašiau apkabindama mylimąjį iš už nugaros.

-Žinoma. Jokių problemų, - Erick uždėjęs delną man ant rankų, kurios buvo ant jo nuostabaus pilvo, paglostė mano rankas.

-Ačiū, - padėkojau ir pabučiavau jo nugarą per maikutę.

-Sakei, jog man padėsi, - Erick nukreipė temą priversdamas mane nusišypsoti.

Jis daro viską, jog negalvočiau apie šiandienos įvykius ir jam sekasi. Na, bet tai nereiškia, jog viską pamiršau.
Mano patėvis laisvėje ir dėl to, jog aš padaviau jį į teismą jis gali kėsintis į mano gyvybę. Negaliu į tai numoti ranka. Galbūt, jei tai būtų vykę keliais metais atgal man būtų nesvarbu, tačiau dabar žinau, jog yra žmonių kurie mane myli ir rūpinasi. Nenoriu suteikti jiems skausmo ir leisti sužinoti ką reiškia mirus artimui.

-Meile, - Erick sukuždėjo man į ausį pasiųsdamas skruzdėlytes visu kūnu. - Man reikia tavęs čia, - jis sumurmėjo pabučiuodamas skruostą prie pat ausies.- Tu su manimi saugi. Niekas prie tavęs neprisiartins,- vaikinas ramino mane, žinodamas kas mano galvoje.

-Žinau. Pasitikiu tavimi, - pasakiau prisiglausdama prie jo. Man tik reikia šilumos. Erick šilumos.

-Aš mielai tave apkabinčiau, bet mano rankos šiuo metu pasiruošusios darbui su maistu. Kai įdėsiu kepti, nepaleisiu tavęs iš glėbio, gerai? - Erick paklausė ir, sulaukęs mano linktelėjimo, atsitraukė.

Stebėjau kaip jis pabaigia gaminti, nusiplauna rankas ir sudeda viską į orkaitę. Tuomet grįžta pas mane.

-Na va, dabar pusvalandį ji keps ir tuomet galėsime valgyti, - Erick paaiškino ir pabučiavo mano kaktą. Šyptelėjusi apsikabinau jį.

Nuskambėjo skambutis į duris ir aš krūptelėjusi tuojau nužvelgiau tuščią virtuvę už savęs.

-Hey, mieloji, nebijok. Tai tikriausiai kažkas iš vaikinų, todėl nubėk į viršų, gerai? - Erick paglostęs mano nugarą pabučiavo mano lūpas ir aš linktelėjusi pasišalinau iš virtuvės. Prie to paties, paėmiau savo kuprinę ir nuskubėjau į viršų.

Kambaryje atsisėdau ant Erick lovos, kuri kvepėjo juo ir ėmiau žiūrėti, ką merginos įdėjo į kuprinę.
Na, bet kokiu atveju, jei reiks aš nueisiu iki Blake, tačiau nenoriu šiuo metu ten lankytis.
Mane gąsdina tai, jog jis žino kur galėtų mane rasti, o kai aš pas Erick, jis net nežino kas jis toks. Na, jis matė jį teisme, bet vistiek jo nepažįsta.
Kelios suknelės, keli šiltesni apdarai, daug apatinių drabužių, dar keli drabužiai ir raštelis.

Pagalvojome, jog naktinukų tau neprireiks. Erick tave sušildys jei ką ;)

Nusišypsojusi papurčiau galvą ir vėl krūptelėjau, kai durys atsidarė.

-Princese, nebebijok. Čia aš, - Erick pasakė uždarydamas duris, kol aš stebėjau jį.

-Kas atėjo? - susmalsavau.

-Tik paštininkas. Nieko svarbaus. Ką darai? - jis priėjo arčiau ir paglostęs mano petį nužvelgė raštelį. Kilstelėjau jį link Erick, leisdama jam skaityti. Su kiekvienu žodžiu jo veide kilo šypsena.

-Ir jos visiškai teisios, - Erick pasilenkęs sukuždėjo man į ausį.

-Myliu tave, Erick, - sumurmėjau prisiglausdama prie vaikino.

-O aš tave, - jis pritūpęs mane apkabino.

Jis pirmas tai pasakė garsiai, tad dabar galiu nebijoti jam to sakyti - jis jaučiasi taip pat kaip ir aš. Erick man jaučia tą patį.

-Eime į virtuvę?- Erick pakvietė. Linktelėjau ir, eilinį kartą, atsistojau su jo pagalba. Virtuvėje atsiradome per kelias minutes.

-Žiūrėk, kaip gražiai atrodo, - pritūpiau prie orkaitės.

-Tu atrodai gražiau, - Erick ėmė meilintis prisėsdamas prie stalo.

-Nepataikauk, - suraukiau nosį atsistodama ir tuojau sulaukiau pakvietimo prisėsti šalia.

Erick trūktelėji mane už rankos ir pasodino ant savo kelių smarkiai mane apkabindamas.

-Nebebijok. Viskas gerai. Aš šalia, - Erick ėmė švelniai glostyti mano dilbį taip ramindamas.

-Žinau, Erick. Nežinau ką be tavęs daryčiau, - sumurmėjau tuos banalius žodžiu, kurie labai atitiko dabartinę situaciją.

-Padarysiu viską dėl tavęs, - Erick pabučiavo mano skruostą ir aš nusišypsojau.

Kad ir kaip tai neįtikėtinai skamba - aš juo tikiu.