Šiandien nebuvau išlindusi iš kambario. Na, nebuvau nuo vakar. Baisu sutikti jį, Erick. Jis keistas ir tas jo keistumas varo mane iš proto, nepaminint to, jog be galo noriu sužinoti kas nutiko.
Joel: Labas. Puikiai, princese. Mes su vaikinais, laukiam tavo brolio. Kaip tu?
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Net sucypiau pagaliau pamačiusi juos visus. Nors vaikinus mačiau neseniai, jų man taip dažnai trūksta. O ypač Joel plaukų. Jie tokie nuostabūs. Jei būčiau ne tokia drovi, pasakyčiau jam šitai.
Aš: Taip pat puikiai. Nebetrukdysiu. Sekmės!
Padėjau telefoną ant spintelės ir pakilau iš lovos. Vadinasi aš viena. Puiku. Nusipraususi apsivilkau mėgstamiausius savo marškinėlius, siekiančius kelius, ir nuėjau į virtuvę. Lauke, atrodo, vėjo beveik nėra,o kambaryje be galo šilta. Tikiuosi, jog ir lauke taip pat. Pasidariau pusryčius ir pavalgiau. Bet vos gavau brolio žinutę, grįžau prie maisto gaminimo net nespėjus išeiti iš virtuvės.
Blake:Labas rytas. Aš su vaikinais. Jei gali, paruošk pietus, jei ne, pavalgysim mieste, pasiruošk.
Atrašiau jam, jog pagaminsiu ir iškart puoliau prie gaminimo, nes jau dešimta valanda ryto. Kuomet pabaigiau gaminti, nespėjau net apsirengti ir grįžo vaikinai. Priešingai nei aš tikėjausi, jie atvažiavo visi. Na, ne dėl maisto, o dėl mano pačios aprangos. Blake mane matė ir pusnuogę, jis tuo nelabai domėjosi. Nors mes maudėmės kartu, prie ežero, dabar tai kiek kitaip.
-Labutis,- Blake nusišypsojo mane pamatęs virtuvėje.- Aš labai alkanas,- jis prisėdo prie stalo ir man tai taip pat sukėlė šypseną.
Vaikinai taip pat atėjo į virtuvę ir, keista, tačiau sulaukiau visų vaikinų žvilgsnių, bet beveik visi iškart nusuko akis, kol Blake nespėjo to pastebėti. Erick atrodo, tai nelabai rūpėjo, nes jis net šyptelėjo, prieš prisėdant prie stalo. Blake jau valgė.
-Ateik,- Joel pakvietė mane.
-Aš nealkana,- papurčiau galvą, norėdama kuo greičiau paslėpti savo nuogas kojas.
-Nedrįsk,- Joel prisimerkė ir man tik dabar dingtelėjo į galvą mintis, jog jis žino apie mano valgymo problemas.
-Ne, Joel. Aš tiesiog nealkana,- šyptelėjau dėl jo rūpesčio. Vaikinai tiesiog valgė, nesistengdami suprasti apie ką mes.
-Jade, nevalgysiu, kol tu nevalgysi,- Joel pasakė, žinodamas,jog šitaip privalėsiu valgyti. Jei pasakysiu, kad noriu persirengti, jie gali vėl mane erzinti.
-Joel, palik ją ramybėje. Pavalgys vėliau,- Blake susiraukė.
-Jade,- Joel ignoravo mano brolį. Atsidusau. Dar nesijaučiu puikiai, dėl savo kūno, bet jie juk mano draugai.
Netrukus sedėjau šalia Joel ir valgiau, o vaikinas šalia vis žvilgčiodavo į mane. Kai jau pavalgėme ir vaikinai vėl kažkur ruošėsi, norėjau nukraustyti stalą, tačiau buvau švelniai apkabinta Joel.
-Kas nutiko?- jis sumurmėjo, o mudviejų artumas sulaukė Christopher ir Šokoladuko žvilgsnių.
-Nieko nenutiko. Viskas puiku. Ar galiu eiti? Noriu apsirengti,- šyptelėjau jam, tikėdamasi, jog jis supras mano situaciją.
-Žinoma. Ar tai dėl to?- Joel kilstelėjo antakius, o aš trūktelėjau pečiais.- Juk žinai, kad atrodai nuostabiai,- jis sumurmėjo man prie ausies ir aš nusišypsojau.
-Ačiū,- prisiglaudžiau prie jo. Dievinu šio vaikino mielumą.
Kai jau buvau paleista iš šilto glėbio, kambaryje atsidūriau tikrai greičiau, nei įprastai ir apsivilkau labiau mane paslepiančius drabužius. Kai grįžau, buvo likęs tik Blake ir Erick.
-Jie jau išvažiavo?-kilstelėjau antakius.
-Taip. Sakė, jog vakare atvažiuos. Jade, ar turėčiau pasikalbėti su Joel?- Blake paklausė, o Erick nepakėlė akių nuo telefono. Dieve, ar jis rimtai?
-Blake, baik. Kodėl tau nepatinka, jog mes gerai sutariame?- nusijuokiau ir priėjusi prie jo atsisėdau šalia.
-Man patinka, bet tu mano sesutė,- jis taip pat nusijuokė ir aš prisiglaudžiau prie jo.- Jade, nenoriu gadinti nuotaikos, bet...
Mano mintyse iškilo mamos ir patėvio vaizdinys.
-Nereikia, Blake. Prašau,- sumurmėjau.
-Gerai. Aš pasikalbėsiu su jais. Tiesiog... Ji tavęs pasiilgo,- Blake paglostė mano plaukus.
-Aš irgi jos pasiilgau,- užsimerkiau, jausdama ateinančias ašaras.
-Tuomet kur problema, Jade?- Blake paklausė. Atsimerkiau ir pamačiau į mane žvelgiantį ne tik Blake, bet ir Erick.
Jade, kodėl tu pasirinkai vykti pas Blake, kai galėjai važiuoti į Šveicariją?- Erick žodžiai, iš anksčiau, nuskambėjo mano galvoje, todėl papurčiau galvą, lyg norėdama jų atsikratyti.
-Einu į savo kambarį,- pasitraukiau nuo brolio ir jam nespėjus manęs sustabdyti išėjau iš svetainės. Atsirėmiau į sieną prie pat įėjimo į svetainę, bet jie manęs nematė.
-Vos užsimenu apie tai, jog tėvai nori ją pamatyti, ar paklausiu dėl kokios priežasties ji sutiko gyventi pas nepažįstamą brolį, ji pabėga. Kažkas čia ne taip. Maniau, jog ji pasitiki manimi, tačiau didesnė tikimybė, jog kažkuris iš jūsų sužinos viską pirmiau nei aš,- Blake pasiskundė Erick.
-Jei ji dar niekam nepasakė...- Erick atsakė jam.
Aš negaliu. Negaliu jiems pasakyti. Žinau Blake reakciją į šitai. Jis užsipuls patėvį, o po to supyks ant manęs, jog slėpiau tiesą. Ir mama... Ji žino, bet žino ne iš manęs. Manau, jog ji pati tai suprato.
Nusišluosčiau išbyrėjusias ašaras ir nulėkiau į kambarį bei užsirakinau jame. Nenoriu pasakoti. Nenoriu kalbėtis. Nenoriu prisiminti. Ir labiausiai nenoriu susipykti su Blake. Šiuo metu jis yra mano viskas. Su juo praleistas visa mano tikroji paauglystė. Visos išdaigos, kurios anksčiau net nerūpėjo. Visi tie pasivaikščiojimai, nauji žmonės ir bendravimas - viskas tik jo dėka. Ką aš darysiu, jei jį prarasiu?
