2 Sezonas 23 Dalis

86 7 1
                                    

-Mieloji, tu... - Erick įėjo į svetainę, tačiau tuomet atsidusęs sustojo.

Mano akys stebėjo juodą televizoriaus ekraną. Vos jam įėjus nužvelgiau jį apsimesdama, jog viskas gerai.

-Ateik, - Erick priėjo arčiau, padėdamas arbatos puodelį ant stalo ir atsisėdo ant sofos šalia manęs. Šiltas jo apkabinimas privertė mane užsimerkti.

Jau sekmadienis. Laikas su Erick lekia nepastebimai, o jis daro viską, jog man pralinksmintų, todėl mano apmąstymai jam nepatinka.
Kažkas vėl paskambino į duris ir aš vėl krūptelėjau. Erick atsiduso.

-Baik bijoti. Niekas tavęs nenuskriaus. Manau, jog čia Blake, - Erick pabučiavo mano skruostą.

-Tu eik, aš pasislėpsiu, - šyptelėjau. Erick linktelėjo ir išėjo iš svetainės. Priėjusi prie svetainės durų, pilnai atidariau jas atsistodama už jų. Tikiuos Blake čia ilgai nebus.

-Žmogau, nebežinau ką daryti dėl Jade ir to teismo, - Blake atsidusęs įėjo į svetainę, o paskui jį ir Erick. Mačiau juos pro kraštelį. Erick atrodė kiek pasimetęs ir akimis manęs ieškojo kitoje svetainės dalyje.

-Ką tu turi omeny? - Erick paklausė atsisėsdamas ant sofos. Blake sėdėjo nugara į mane, o Erick, nors ir buvo atsukęs veidą į mane, manęs nepastebėjo. Tikiuosi jis mano, jog aš kitame kambaryje.

-Šiuo metu ji pas merginas. Nesilankysiu ten, jog tas beprotis netyčia manęs nepastebėtų. Noriu, jog ji liktų saugi, bet net ir po teismo, žinoma, jei tą šunsnukį uždarys, nemanau, jog Jade norės grįžti į mano namus. Bet nieku gyvu nenoriu, jog jos su mama vėl iš važiuotų į mamos namus. Iš viso, tikiuosi, jog ji juos parduos. Nenoriu paleisti Jade. O dar ir tas teismas... Penktadienį tikrai galvojau, jog ji nualps ten būdama, po nuosprendžio. Niekad nekreipiau dėmesio į jos elgesį, kai ji šitaip kentėjo ir dabar, aišku, to gailiuosi. Turiu kažkaip tai ištaisyti, kas greičiausiai nebeįmanoma. Žodžiu... Iki penktadienio kažką sugalvosiu, bent jau tikiuosi, - Blake atsidusęs užvertė galvą.

-Manau, jog ji tave supras ir pati praleis laiko daugiau su tavim. Esu įsitikinęs, jog ji turėjo priežastį nieko nepasakoti. Bet kokiu atveju, juk ir prokurorė patikino - jį tikrai uždarys, o dabar tiesiog reikia saugoti Jade visą šią savaitę, iki penktadienio. Turi pats nurimti, kitaip ir Jade tu visai nepadėsi,-Erick draugiškai patarė mano broliui.

-Taip... Mama irgi negali nurimti. Abu kaip kokie bepročiai laukiame kokio skambučio ar kažko, kas pasakytų, jog jį uždarė. Jade gresia pavojus ir aš... Nenorėčiau, kad ji tai suprastų, - Blake papurtė galvą.

-Jade ne vaikas. Ji puikiai tai supranta. Tiesiog leisk jai pabūti su merginomis ir atsipalaiduoti iki penktadienio,- Erick pasakė ir aš išsišiepusi papurčiau galvą. Jau įsivaizduoju kaip jis įsivaizduoja 'atsipalaidavimą', kadangi nesu su merginomis.

-Taip. Tu teisus. Važiuosiu namo ir... Nežinau. Pakalbėsiu su mama, gal ji turi kokių minčių, - Blake vėl atsiduso

-Tu miegojai? - Erick susiraukė.

-Keletą valandų.

-Važiuok namo, - Erick atsistojo. - Tau reikia išsimiegoti ir tada viską apmąstysi, - Erick paragino.

-Gerai, - Blake atsistojo ir jie atsisveikino, o tuomet Erick palydėjo mano brolį ir kai durys trinktelėjo galėjau išlysti.

Erick pasitikau prie svetainės durų, būdama pasirėmusi į durų staktą.

-Princese, - Erick nusišypsojo mane pamatęs ir priėjo artyn. Šyptelėjau. - Buvo atėjęs Blake.

-Žinau, - pakreipusi galvą priėjau prie jo ir perbraukiau rankomis per juodą Erick palaidinę. Vaikinas suėmė mano rankas ir pakėlęs jas prie lūpų pabučiavo.

-Kaip jautiesi? - Erick paklausė ir paleidęs mano rankas, apglėbė mano liemenį, pritraukdamas mane kuo arčiau savęs.

-Viskas gerai, - šyptelėjau. Erick suglaudė mūsų nosis priversdamas mane tik išsišiepti. - Tu per mielas, - sukuždėjau.

-Dėl tavęs, princese. Nori pabūti kartu? - Erick pasiūlė.

- Aš visada noriu būti su tavimi, - nusišypsojau.

-Nori pažiūrėti kokį animacinį filmuką, tiesa? - Erick nusišypsojo ir aš savo šypsena patvirtinau jo žodžius. - Žiūrėsim bet ką, tik ne liūtą karalių, - Erick pasakė paimdamas mane už rankos, o aš ėmiau juoktis.

-Palauk, Erick. Mano arbata svetainėje, - sustabdžiau mylimąjį.

-Ji vistiek atšalo. Jei nori, pataisysiu kitą. Arba galime eiti iš karto žiūrėti filmo, - Erick pasiūlė.

-Eime,- atsidusdama ėmiau eiti link laiptų ir Erick nusišypsojęs sustabdė mane, pabučiavo, o tuomet ėmė vestis į savo kambarį.

Praėjo galbūt pusvalandis, kaip mes ginčijomės kokį filmuką žiūrėsim, bet, žinoma, laimėjau aš, pažadėdama jam masažą. Princesė ir varlius yra nuostabi pasaka ir niekas manęs neįtikins kitaip.
Viduryje filmo, abu mes ėmėm snausti, o aš prabudau jau filmuko gale.
Erick saldžiai snaudė apkabinęs mane, tačiau jo kvėpavimas atrodė kiek keistas man. Jis kvėpavo labai giliai ir lėtai, jo krūtinė pasikeldavo gal kas penkioliką sekundžių, kas atrodė nelabai normalu.

-Erick, pabusk, - švelniai ėmiau žadinti jį, stumdama blogas mintis šalin. Erick nė nesukrutėjo. - Erick, pabusk. Nagi. Filmukas jau pasibaigė,- vėl pajudinau jį, o tuomet išslinkusi iš jo glėbio atsisėdau ir truputį papurčiau jį. - Erick, pabusk. Negąsdink manęs, - tyliau sumurmėjau, tačiau iš jo negavau jokios reakcijos. - Erick,- suzyziau prisiglausdama prie jo krūtinės ir užsimerkiau. - Jei tai tavo juokelis, tai gali nustoti, nes man nejuokinga, - suniuzgėjau, tačiau vėl negavau jokios reakcijos. Visiškai pasimetusi vėl išsitiesiau ir prisiartinau arčiau jo veido, o tuomet suglaudžiau mūsų kaktas, pabučiuodama saldžias Erick lūpas. - Erick, mažuti, aš bijau, - sukuždėjau. Aš išties bijau dėl jo. O jei jis turi problemų su sveikata? O jei kas nors jam ką nors padarė ir dabar už durų laukia, kol aš išeisiu?

Visas abejones išsklaidė smaragdinės akys, kurias atidengė akių vokai ir ilgos blakstienos. Erick veide atsirado šypsnis, o tuomet jis vėl suglaudė mūsų lūpas.

-Aš šalia. Tau nereikia nieko bijoti, - vaikinas ėmė mane raminti savo pakimusiu balsu.

-Ar tu šitaip juokavai? Tu mane labai išgąsdinai, - atsitraukiau nuo Erick, sukeldama jam nedidelę paniką.

-Niekur nebėk. Nenorėjau tavęs išgąsdinti. Norėjau tik sužinoti tavo reakciją. Nepyk, meile, - Erick ėmė meilintis, bet vietoj to, jog pats atsikeltų, suėmė mano liemenį ir pasiguldė ant savęs. - Tu jaudiniesi dėl manęs?

-Tai žinoma! - pasakiau vėl prisiglausdama prie jo krūtinės. - Aš išsigandau, jog tau kas nors nutiko.

-Tau nereikia dėl manęs bijoti. Nepaliksiu tavęs. Dabar baikime šią nemalonią temą, nes gailiuosi taip pasielgęs, - Erick pripažino, o aš pakėliau akis į jį.

-Gailiesi?

-Žinoma, - Erick šyptelėjo paglostydamas mano plaukus. Nusišypsojau.

-Bet bent jau abu įsitikinome, jog aš tave tikrai labai myliu, - sumurmėjau vėl užmerkdama akis.

-Taip, tu teisi. Dar ir tai, jog pavadinai mane mažučiu, - Erick pasakė ir, gavęs mano trinktelėjimą į krūtinę, nusijuokė. - Aš visai ne prieš. Tu juk mano mažutė.

Jo. Tai skamba taip fantastiškai, jog negaliu suvaldyti šypsenos.

We Are Who We Are ✨Where stories live. Discover now