We Are Who We Are ✨

15 Dalis

-Ko gąsdini mane, Jade?- Joel pasakė vos mums susitikus, kai aš puoliau į jo glėbį.

-Jei gerai supratau, Erick ruošiasi kraustytis pas mus,- pasakiau, pakeldama akis į jį.

-O kas blogai su tuo?- Joel susiraukė.

Kas blogai? Nežinau kas blogai.
Mudu turėjome kažką daugiau, nei draugai turi. Tai nebuvo bučinys, bet buvo kažkas tarp to ir apkabinimo.
Na, žinoma, man tai patiko ir mielai tai pakartočiau, bet dabar ne apie tai.
Jis vis dar yra mano ir Blake draugas. Negalime tiesiog imti ir apsigyventi vienuose namuose lyg nieko nebūtų įvykę. Galų gale, prie jo aš visad raudonuosiu lyg burokas.

-Prisėsk,- Joel pakvietė mane prie vieno iš staliukų kavinės viduje. Lauke oras šiandien žvarbus, tačiau vakarėjant jis tik dar labiau bjursta.

-Kaip norėčiau, kad tu viską žinotum ir man nereikėtų to paaiškinti,- suniurzgėjau pasiremdama galvą rankomis. Joel tik šyptelėjo laukdamas paaiškinimo. - Šiandien važiavau pas Erick. Na, norėjau sužinoti kas čia įvyko tokio, jog visi suskubo jam padėti. Norėjau ir aš kažkuo pagelbėti. Kas be ko, nieko neišsiaiškinau, bet būnant pas jį, Erick ištiko kažkoks pykčio priepolis ar kažkas, po to kai jis nuėjo žemyn ir su kažkuo susitiko. Nesupratau nieko kas ten įvyko. Tuomet jis atėjęs... Kaip tau paaiškinti...- suniurzgėjau.

-Prirėmė prie sienos ir po to vos nepabučiavo?- Joel pasakė su šypsena ir aš pakėliau pasimetusias akis į jį.

-Iš kur tu...

-Erick man viską papasakojo iš savo pusės. Tu ne vienintelė mano draugė, princese,- Joel mirktelėjo ir patenkintas atsirėmė į atlošą.

-Bet kodėl tu klauseisi? Juk viską ir taip žinojai,- susiraukiau.

-Norėjau išgirsti ir tavo istoriją. Nebijok, esu įsitikinęs, jog Erick prie tavęs nesiartins taip artimai kaip buvo. Jis turėjo problemų, kurias tu sugebėjai greitai numalšinti. Jis nenorėjo tavęs užgauti, ar juo labiau padaryti, jog vengtum jo. Jūs vis dar draugai ir jis planuoja papasakoti bei paklausti tavo patarimo. Ką tik išdaviau savo draugą,- Joel papurtė galvą. - Žodžiu, nurimk. Tau nereikia per daug sureikšminti to kas įvyko. Ne Erick bus tavo pirmasis, galiu garantuoti,- Joel nusišypsojo.

-Joel,- suzyziau, kai jis sugadino visą savo kalbą. Vaikinas nusijuokė supratęs, jog pavyko mane sugėdinti ir pakvietė padavėją, kol aš paraudusi žvelgiau į rankas ant savo kelių.
Kol mano skruostai įgavo savo spalvą, Joel užsakė mums arbatos.

-Sakai, jog Erick nori man papasakoti kas įvyko?- kilstelėjau antakius.

-Bent jau taip sakė. Nespausk jo. Kai sužinosi kas nutiko, suprasi kodėl taip sakau,- Joel šyptelėjo.

-Ką aš be tavęs daryčiau?- su šypsena paklausiau.

-Be manęs, nemokėtum taip mielai parausti,- Joel su šypsena paglostė mano skruostą. Papurčiau galvą ir stengiausi atrodyti pikta, bet šypsena neleido pasirodyti netikram pykčiui.

Giliai įkvėpiau prieš įeidama į namus, kuriuose, pagal viską, jau turėtų būti ir Erick.
Nesakau, jog po to keisto incidento nenoriu su juo bendrauti, bet man gėda dėl to, kadangi buvo akivaizdu, jog vaikinai nesiartino prie manęs taip arti. Jis tai suprato ir tą suprato Joel. Maniau, jog tai ir šiaip akivaizdu, bet negalvojau, jog jie gali mane erzinti dėl to.

Girdėjau Blake ir Erick balsus svetainėje, todėl įėjau ten.

-Sveika, sesute. Erick kurį laiką pagyvens pas mus, gerai?- Blake šyptelėjo.

-Gerai,- trūktelėjau pečiais ir jis susiraukė.

-Kur tavo klausimai kodėl?- Blake atrodė pasimetęs. Na žinoma, jei nieko nežinočiau, apklausčiau juos.

-Aš jai paskambinau prieš atvažiuojant,- Erick išgelbėjo mane nuo visų kamantinėjimų. Šyptelėjau.

-Tuomet gerai,- Blake patikėjo juo.

-Einu į kambarį. Esu šiek tiek pavargusi,- atsiprašiau ir gavusi leidimą išėjau.

Vos uždariau kambario duris ir atsisėdau ant išsiilgtos lovos, durys vėl atsidarė. Nuostabu.

-Mums reikia pasikalbėti,- Erick uždarė duris įėjęs į mano saugią zoną. Visiškai nebesijaučiu saugi.

-Jei norėjai man įvaryti širdies smūgį, galėjai rasti kitokių būdų,- pavarčiau akis ir jis nusišypsojo, žinodamas apie ką aš.

-Noriu, jog neklausinėtum,- jis pasakė priversdamas mane susiraukti.- Dabar nesiruošiu tau nieko paaiškinti, bet turi žinoti, jog čia esu ne tik dėl savęs. Vieno žmogaus gyvybei grėsė pavojus, tinėėodėl man geriau būti kažkur atskirai. Blake man siūlė jau anksčiau, bet sutikau tik dabar,- Erick privertė mane visiškai pasimesti.

-Kodėl?- papurčiau galvą. Jis nuleido savo gražias akis į grindis ir nusišypsojo, taip primindamas savo pirmus žodžius.- Tu toks keistas. Būtų daug paprasčiau, jei viską pasakytum nebekankindamas manęs. Visi viską žino, kuo aš išskirtinė?

-O kur visas įdomumas, jei tau pasakysiu?- Erick kilstelėjo antakį. Jis tai sugeba padaryti taip, jog priverstų mane susigėsti, ką jis ir vėl padarė. Erick su šypsena priėjo prie manęs ir paglostė mano rausvą skruostą, kuriuos netrukus paslėpiau. -O tu ne tik smalsi,- jis nusijuokė.- Na ir raudonuok, burokėli. Aš einu pas Blake. Kai jau nustosi rausti, gali prisidėti,- Erick pasakė ir paliko mano kambarį.

Patraukiau delnus nuo veido, bet negalėjau paslėpti šypsenos.
Jis kažkuo kitoks.

Papurčiau galvą ir atmetusi Erick pasiūlymą susisukau į antklodę. Privalau pailsėti, nes, esu įsitikinusi, kad čia gyvenant jam - aš pavargsiu labiau nei įprastai.

Visos šios dienos, kai pažįstu juos, kardinaliai pakeitė ne tik mane iš išorės, bet ir iš vidaus, ne tik geriau bendrauju su aplinkiniais, bet geriau bendrauju ir su savimi.
Pagaliau sugebu susitvarkyti su savomis mintimis ir viskas tik tų vaikinų dėka. Žinoma, prie jų prisidėjo ir nuostabiosios merginos, kurios pagaliau leido pajusti, ką reiškia turėti tikras drauges.
Christopher ir Joel, tai tie vaikinai, kurie parodė, kad ne visi svetimi žmonės neverti pasitikėjimo. Richard ir tas vaikinas, kurio vardo net nežinau - padėjo su tomis mažomis problemomis, kurios niekam nerūpėjo. O Erick...paslaptingas, keistas, bet vistiek malonus ir draugiškas. Šiuo metu be jų būtų labai sunku.