Hope Hotel

9

"TAI TIK PRADŽIA PANELE HOPE". Apsižvalgiau. Nieko aplink nebuvo. Tik žmonės kurie bandė slėptis nuo galimos dar vienos atakos. Pajutusi rankas ant juosmens stryktelėjau. Pažvelgusi į žmogų kuris suėmė mane nusiraminau. Tai tik policininkas. Jis nuvedė mane į viešbuti kur jau rykiavosi gaujelė smalsuoliu. Mus pasitiko dar keli policininkai , buvau palidėta į savo darbo kambarį kur jau buvo Zayn , Waliyha ir mane sekretorė. Atsisėdau į savo kėdę ir ištiesiau raštelį pareigūnui. Rankos vis dar drebėjo. Jutau skausmą kairėje rankoje. Prie manęs priėjo medikas. Nusiėmiau kruviną švarkelį ir ištiesiau ranką.

-Skauda per alkūnę.

Kiek nustebau išgirdusi koks silpnas mano balsas. Bet negalėjau tvardytis. Tas sprogdintojas norėjo , kad mirtu žmonės. Jis norėjo mane nudėti. O jai nebūčiau spėjusi išlipti iš mašinos? Pro duris įsiveržė likia vaikinukai , o paskui juos išminuotoju vadas.

-Panele Hope , bomba jūsų mašinoje buvo susprogdinta nuotoliniu būdu. Sprogdintojas stebėjo jus , tai reiškia , kad jis nenori , jog mirtumėt.

-Jai jis stebėjo mane , tada tikrai jau ilga laiką tai darė. Į savo kambarį aš grįžtu būtent tuo metu ,kai Waliyha atidarė duris. Jis žinojo , jog aš pareisiu ir žinojo kada pareisiu,-nutilau,-Man reikia , kad kas nors patikrintu viena adresą , jai jis mane stebėjo galėjo ir ten apsilankyti.

Ištraukiau lapelį ir rašiklį. Užrašiusi adresą apačioje pridėjau "Niall Horan yra mano brolis , bet to niekam nevalia žinoti , bet jai tas psichas kėsinasi į mane bus išsiaiškinęs kas aš. Pasistenkit apsaugoti jį." Pareigūnas perskaitęs mano laiškeli linktelėjo ir nuėjo už durų duoti įsakymus savo komandai. Daktarui baigus tvarstyti mano ranką jis ją įdėjo į kažkokia nesąmone kuri prilaikė , jog nejudinčiau rankos.

-Panešiokite jį savaitę tada tik nusiimkite.

Linktelėjusi , pažvelgiau į vaikinus. Zayn ranka buvo pertvarstyta. Kakta taip pat buvo užlopyta. Išėjus medicinos darbuotojams į kabinetą grįžo policijos viršininkas.

-Sprogdintojas taikosi į mane. Jis nenori susprogdinti ar sužeisti kitų žmonių. Tai asmeninis kerštas ir aš nenutuokiu kas tai galėtu būti.

-Priešu neturite?

-Ne. Aš nebendrauju su žmonėmis. Ir...

Mintyse šmėkštelėjo kvaila mintis.

-Aš,-pradėjau ahhh reikia papasakoti viską nors ir čia sėdi tie kvailiai,-Prieš dvejus su puse metų ėjau gatve. Kad pareiti namo turėjau pereiti skersgatvi. Ten mane užpuolė vaikinas. Jis norėjo "pasismaginti",-nurijau seiles,-Nors ir buvo beprasmiška šauktis pagalbos aš , tai dariau. Kai jau buvau beprarandanti vilti pro šalį einantis kitas vaikinas puolė mane gelbėti. Užpuolikas jį nušovė ir pabėgo. Vaikinas buvo vedęs ir turėjo žmona su vaiku. Berniuku. Bet aš nemanau , kad tai jų darbas. Jo žmona nelaikė ant manęs pykčio. Ji suprato , jog jos vyras garbingas žmogus. Koliduriuje kabo jo nuotrauka ir padėka jam. Jo žmonai siunčiu kas mėnesi pinigų. Vis dėl to aš atėmiau iš jos vyrą. Berniukas neteko tėvo.

-Esate šimtu procentu įsitikinusi , kad tai negali būti nei berniukas nei mama?

-Berniukui vos 18 , o mama negalėtu taip pasielgti , ji dirba mano kitame viešbutyje. Jai nėra reikalo manęs nekęsti. Jos vyra turėtumėt žinoti jis dirbo policijoje narkotikų skyriuje. Džeksonas Kolingas.

Policininkas nužvelgė mane nuo galvos iki kojų. Tada linktelėjo.

-Apie ta vaikina vis dar sklando legendos. Jis iš ties buvo garbingas vyras. Panele Hope pasistenkite neišvykti iš miesto,-jis atsisuko į likusius žmones kabinete,-Jūs taip pat , nes sprogdintojas žino , kad jūs susija su ja , tad pasistenkite likti mieste ir jokie prodiuseriai manęs nedomina. Jai bandysite išvykti sulaikysiu jus.