Hope Hotel

2.55

Skausmas. Kodėl aš vis dar jį jaučiu. Sunkiai besikilnojanti krūtinė. Ir ją jaučiau. Kodėl aš vis dar gyva. Smūgis buvo mirtinas , tad kodėl aš išgyvenau. Aparatų pypsėjimas varė mane iš proto. Tas garsas girdėjau jį ilgą laiką , bet niekaip negalėjau atmerkti akių. Viskas ką girdėjau tai tik tas pypsėjimas. Privalėjau jį sustapdyti kitaip , tai mane išvarys iš proto.

Nagi Alexandra jai jau likai gyva , tai bent palengvink savo dalią ir sustabdyk ta prakeiktą garsą. Kad ir kiek kartų bandžiau man nepavyko to padaryti. Atrodo bandžiau milijona kartų , bet kūnas manęs neklausė. Mačiau šviesą aiškia šviesą kuri nešaukė manęs. Ne tai nebuvo šviesa tunelio gale , kad ir kaip norėjau. Tiesiog prieš akis buvo šviesu. Jaučiausi lyg miegodama atmerktom akim kambaryje kuriame būtų baltos lubos ir tai tęsėsi visą amžinybę. Bent jau man taip atrodė.

Jutau skausmą , jutau šilumą ir adatų dūrius. Sunkiai besikilnojančia krūtinę. Akinančia šviesą ir erzinantį pypsėjima. Daugiau nieko. Jokio garselio. Negirdėdavau nei kas ateidavau , nei kas išeidavo. Niekas nekalbino manęs. Gal tai pomirtinis gyvenimas? Ne... jai taip būtų nejausčiau to drąskančio skausmo...

Nežinau kelintas , tai buvo bandymas atmerkti akis ir panaikinti šviesą kuri akino akis. Sukandau dantis. Jutau tai , jutau kaip sukandau dantis. Aparatų pypsėjimas pagreitėjo. Jie šaukte šaukė jog gresę pavojus. Nekreipdama dėmesio sukaupiau paskutines jėgas ir pasistengiau.

Balta. Nebe taip akinančiai balta. Kažkas realesnio atsivėrė prieš mano akis. Aparatai nurimo. Pypsėjimas susivienodino. Štai daugiau garsų pasiekė mano ausis. Žingsniai nerimstantys kažkur netoli. Žodžiai kūrių nėjo suprasti , nes jie buvo per tylus. Jutau gaivų vėjeli kutenantį mano rankas. Turiu pamatyti kur randuosi. Pasukau galvą į kairę pusę.

Na žinoma ligoninė. Kur daugiau galėjau būti. Šalia mano lovos stovėjo aparatai. Jų laidai baigėsi ant manęs. Jutau skausma visam kūne. Tai buvo normalu taip juk papuoliau į avarija. Pažvelgiau į kitą pusę. Langas. Praviras langas už kurio taip pat matėsi balta spalva. Ahh tai sniegas. Sniegas?... Kiek laiko praėjo nuo tada , kai pakliuvau į avarija. Tada buvo rudens galas... Tada naturalu , jog jau yra sniego.

Manau laikas pažiūrėti kas liko iš manęs. Jutau visą kūną nors jis buvo ir sukaustytas , bet visgi jutau jį , tai turėtu būti geras ženklas taip? Ne... Užmerkiau akis. Tai nėra geras ženklas. Vos tik akys užsimerkė prieš jas prabėgo vaizdas... degantis brolio kūnas , supjaustytas motinos lavonas ir negyvas tėvas. Kaip tai gali būti geria , kai viskas ką mylėjau iškeliavo iš šio pasaulio. Mano šeima negyva , o aš vienintelė likau gyva...

Šiltas skystis bėgo iš mano akių. Leidau jam bėgti. Turėjau leisti ,bent kiek atlėgti širdies skausmams. Darėsi sunku kvėpuoti. Negalėjau ilgiau kentėti. Negalėjau varžyti ašarų. Mano brolis... Jis mirė... Sielvartas raižė visą kūną susimaišydama su skausmu. Tai žudė mane. Žinojimas , kad daugiau jo niekad nepamatysiu. Kaip visi tai iškentėjo. Ar jie rado brolio degėsius? Ar jie palaidojo jį? Kaip aš čia atsidūriau? Jai noriu atsakymu turiu nustoti verkusi. Turiu pasistengti pakilti iš šios lovos , bet vokai buvo per sunkūs , kad galėčiau juos atmerkti.

Šį kart panirau nebe į baltą šviesą , o tiesiog į sapną. Tai buvo miegas. Nežinau po kiek laiko mano kūną užvaldė miegas. Bet buvo gerą.

Užsidarančiu ir užsidarančiu durų garsas mane pažadino. Lėtai pramerkiau akis. Apsižvalgiau tikėdamasi pagaliau pamatyti kažką kas man padės susivokti kas čia dedasi , bet buvau viena. Šalia buvo nauja lašalinė , bet nei vieno žmogaus. Nejau niekas manęs nelankė? Na tai visai suprantama neturėjau artimų... Kai. Reinas. Ar jis susirado savo broli? Ar jam viskas gerai?