Hope Hotel

2.34

-Kas jūs tokia manot esanti aš pažystu šito viešbučio savinin...

-Aš esu Alexandra Lilly Hope Horan ir šis viešbutis priklauso man. Jūsų aš nepažystu,-kalbėjau lediniu balsu.

-Jūs...J...

-Taip?

-Aš sumokėsiu baudą.

Tai taręs vaikinas dingo man iš akių. Papurčiau galvą ir pažvelgiau į savo darbutoja. Nusišypsojau jai šilta šypsena.

-Šaunuolė. Puikiai dirbi ir nebijok tokių ,kaip jis jai kas skambink man į kabinetą aš dirbsiu vietoj Čarlio jam atostogos.

-Taip panele Hop...

-Alexandra. Vadink mane Alexandra.

-Taip panele Alexandra.

Linktelėjau jai ir nuėjau į liftą. Gal žinote tą posakį „Bėda po veiną nevaikšto". Nežinau kodėl atsiminiau tą posakį , bet nujaučiau jog nutiks kažkas negero. Stengiausi nekreipti dėmesio į savo nuojautą. Grįžusi į kabinetą nusiteikiau darbui. Turėjau pasiruošti rytojaus pristaymui. Padaryti ataskaitas. Buvau išstudijavusi šio viešbučio pajamas. Viskas atrodė gerai , kaip ir tikėjaus. Čarlis puikiai tvarkėsi šiose pareigose.

Prezentacijos ruošimas neužtruko tiek ilgai kiek tikėjausi. Atsitraukiau nuo kompiuterio ir pažvelgiau į laikrodį. Buvo tik 11AM. Vaikai tikriausiai dabar pietauja. Kaži , kaip Kai sekasi darbe? Ar jis grįš šiandien vakarieniai?

Genama smalsumo surinkau New York'o 8-ojo komiseriato numerį. Ten dirbo Jongim nežinau kodėl jam skambinau... Alex kas vyksta. Nejau nuliūdai ryte nepamačiusi to vaikino , kuris per visą išvyką su tavimi elgėsi per nelyg maloniai.

-8-asis komisariatas , kuo galėtumėm padėti?,-atsiliepė malonus moters balsas.

-Laba diena ar galėtumėte mane sujungti su detektyvų Jongim?,-prikandau lūpą.

-Kas skambina?

-Jo žmona...

Kas per velniavo , kokio velnio aš katik prisistačiau , kaip Kai žmona? Alex tu pakvaišai... Padėjau ragelį. Negalėsiu pažvelgti vaikinui į akis jai jo darbe vėl pradės kalbėti jog aš ir jis esame kartu. Preita kart kai taip nutiko jis nebuvo labai tuo patenkintas.

Atsidusau iš nevilties. Mane tikriausiai veikia , tai , kad ryte teko anksti keltis. Pasitvarkiusi plaukus paėmiau knygutę su savo dienotvarkę. Asistentė ją buvo įdavusi broliui , kad tas atsiustu ją man į New York'ą.

Visos dienos užimtos iki 6PM. Turėsiu vaikus atsivešti pas save į darbą kitaip niekaip. Per daug susitikimų ir reikalų. Taip nutinka , kai atvyksti tik kas pusmetį patikrinti ar viskas tvarkoje. Penktadienį turėsiu važiuoti į labdaros renginį skirtą policijai... Ahh taip tai kasmetinis renginys kurį rengia mano viešbutis , kad paremtu policija. Sukviečia visus garsiausius žmones ir verčia juos padaryti gerą darbą. Daugiausiai paaukojęs laimi dvi naktis karališkuose apartamentuose mano viešbutyje kurį pasirinks.

Užverčiau knygutę kaip tik tuo metu , kai pradėjo skambėti mano mobilusis. Susiraukusi pažvelgiau į skambintojo numerį. Tai buvo man dar nematytas numeris , bet jis New York'o. Perbraukiau per ekraną ir pridėjau prietaisą prie ausies.

-Alexandra Hope klauso,-tariau.

-Panele Jongim čia iš Reino mokyklos.

Tai buvo direktoriaus pavaduotoja. Jos balsą buvo nesunku atsiminti , nes ji dėl peršalimo kalbėjo per nosį.