Hope Hotel

2.49

Nubraukiau ašarą nuo skruosto. Atsirėmiau į lovos šoną ir užmerkiau akis. Negalėjau patikėti pati savimi. Šis vaikinas man tapo toks pat brangus , kaip ir mano brolis Niall. Per šias kelias savaitės aš prie jo taip prisirišau. Vien matymas jį verkianti skaudina mano širdį. Nenorėjau , kad jis kentėtu norėjau ,kad jis būtų laimingas. Kad ir kaip Kai Jongim bandytu apsimesti beširdžiu galiu teigti , kad jis toks nėra. Jis... Jis vaikinas kuriam atiduočiau savo ranką ir nesigailėčiau jog tai padariau. Jis vaikinas dėl kurio išdrįsčiau dar kart surizikuoti būti įskaudintai. Jongim ne karta įrodė , kad juo galima pasitikėti... Jis...

Pabudau nuo tylaus balselio kuris vis skatino mane keltis. Pramerkiau sulipusias akis. Jaučiausi pavargusi nors ir miegojau. Pasitryniau akį. Kelis kartus sumirksėjau ir pažvelgiau į žmogų kuris mane žadino. Prie lovos buvo pasilenkusi viena iš namo darbuotoju. Ji žvelgė į mane su didžiule šypsena veide. Keista , bet pati nesijaučiau laiminga.

Apsižvalgiau aplink. Tai ne mano kambarys. Ahhh taip tai Kai kambarys. Vaikino jame nesimatė. Atsisėdau lovoje. Namo darbuotoja padėjo man ant koju padėklą ir pasišalino iš kambario man nespėjus nieko paklausti. Kelis kart sumirksėjau , kad atsigaučiau nuo to kas katik įvyko. Pažvelgiau į padėklą. Ant jo gulėjo vokutis ir pusryčiai. Paėmiau popieriaus gabalėlį ir iš jo išėmiau laiškelį.

„Chen atvažiuos 10AM jis tave palydės į sukneliu salonus. –Kai"

Chen? Ak taip aš praleimėjau tad mane visur lydės jo vaikinai. Bet ar jis tikrai net neužsiminė apie vakar vakarą. Nepadėkojo... Na aš taip pat jam nei karto nepadėkojau. Šiek tiek nusivylus pažvelgiau į pusryčius. Neturėjau apetito. Negalėjau valgyti. Keista , bet slogi nuotaika man neleido praryti nei kasnelio. Tad išgėriau sultis ir padėjau padėklą ant spintelės. Paklojusi lovą nuėjau į savo kambarį.

Pažvelgiau į telefoną. Laikrodis telefone rodė 9PM turiu valandą laiko. Sukneliu salonas. Aš tuoksiuosi. Už vaikino kuriam net nepatinku. Paglosčiau savo širdį. Ją durė tai buvo ne fizinis skausmas , o įsivaizduojamas. Tokį skausmą jauti , kai ruošiesi tekėti už žmogaus kuris tau patinka , o tu jam ne.

Taip vakar suvokiau , jog Kai man patinka. Tikriausiai dėl to , jog jis parodė savo žmogiška pusę. Tai buvo pirmas kartas , kai jį mačiau tokios pat stadijos , kaip kažkada buvau ir aš tai vertė mane jaustis taip lyg žiūrėčiau į save. Bet Jongim susitvarkė geriau. Pasivėliau plaukus negalėdama nusiraminti. Tai buvo blogai labai blogai. Norėjau gulėti lovoj , pasislėpti kampe , išvykti, pabėkti. Kad tik nereikėtu su tuo susitikti. Nenorėjau pažvelgti tiesai į akis ir pripažinti , kad mano širdis nebepriklausė man. Tai nereiškia , kad aš išskysiu , ne... Tai reiškia , kad dabar turiu tai ko bijau prarasti. Tai kas man gali sukelti didelius skausmus pats to nežinodamas. Ne... Reikia nustoti apie tai galvoti.

Iš spintos išsitraukiau juodus džinsus , juodą maikutę ir juodą švarką. Apsirengusi pažvelgiau į veidrodį. Atrodžiau lyg eičiau į savo laidotuves. Na panašiai ir jaučiausi. Aš kvailė vakar atidaviau vaikinui savo širdį ir jis to nežino belieka melstis , kad jis to ir nesužinos.

Nusileidau laiptais į apačia. Buvo lygiai dešimta. Prie durų stovėjo aukštas juodaplaukis vaikinas. Jis mandagiai kalbėjosi su John. Tai tikriausiai pirmas žmogus kurį matau taip kalbant su juo. Visi kiti atrodė išsigande , kai reikdavo kalbėtis su John. Vaikinas lyg nujausdamas mano buvima pažvelgė į laiptus.

-Labas rytas Alexandra,-su plačia šypsena pasisveikino vaikinas.

-Tu tikriausiai būsi Chen? Labas rytas,-tariau liūdnoku balsu.

-Taip. Ar viskas gerai?,-kiek sutriko jis.

-Taip. Man viskas gerai...

Šyptelėjau netikra šypsena , bet ir jos ilgai negalėjau išlaikyti. Niekaip negalėjau atsikratyti minties , kad būsiu ir vėl įskaudinta. Gal tiesiog atiduoti savo širdį tegul ją persodina žmogui kuris bus protingesnis už mane. Ahh nurimk , po velnių nurimk tau viskas bus gerai , tad liaukis stresavusi dėl visko. Svarbiausia , kad Kai nežino mano jausmų iki kol jis jų nežino iki tol aš saugi.