Hope Hotel

2.30

Viskas vyko greitai ir netikėtai. Vaikinas paėmė mane ant rankų ir pradėjo nešti kamabrio link. Kai švelniai paguldė mane ant lovos tada atsitraukė.

-Aš miegosiu svetainėje.

-Tu...

-Nejau manei , kad ruošiuosi su tavimi permiegoti , kai kambaryje yra du maži vaikai. Alex aš dar nesu toks blogas.

Jongim tvirtais žingsniais pasišalino iš kambario už savęs uždarydamas duris. Tas vaikinas iš ties tai padarė... Atsisėdau ant lovos ir paželgiau į savo rankas sutrikusiu žvilgsniu. Kas per velniava Alex ką būtum padariusi jai jis būtų nesusivaldęs.

Įvėliau pirštus į plaukus ir pasislėpiau po plaukų šydu. Man reiktu bijoti savęs , o ne Jongim pasirodo tas vaikinas labiau valdosi nei aš. Išleidusi sunkų atodūsi pakilau iš lovos ir apsižvalgiau. Tai buvo didelis kambarys su atskiru tualetu ir vonia. Ant lovos gulėjo halatas ir naktiniai tikriausiai Kai pasirūpino tuo.

Paėmusi naktinius nuėjau į dušą. Reikėjo išsimaudyti ir atvėsti. Kol kraujas neišsilakstys po visą kūną tol negalėsiu pažvelgti Kai į akis , nes bijau kad tikrai pati nesusitvardysiu.

Palindau po šaltu dušu. Kūnas po truputi rimo ir įtapta sklaidėsi. Atsirėmiau į dušo sieną. Užmerkusi akis laukiau kol įtampa kurią teko patirti išsisklaidys. Vis dar jaučiau rudaplaukiu prisilietimus prie savo nuogos nugaros , o maudimas pilve niekur nedingo.

Susiraukusi pažvelgiau į tekantį vandenį. Antakiai akimirksniu šoktelėjo viršun. Tai tikriausiai niekam tikęs juokelis. Raudonas vanduo upeliais bėgo į kanalizaciją. Greit užsukau vandenį ir griebusi rankšluosti išbėgau į kambarį. Kaip pamišusi pradėjau kraustyti savo rankinę iki kol supratau , kad mano telefonas taip ir liko pas Kai. Po velniu....

Virpančiom rankom užsivilkau halatą , kad nesimatytų nuogo kūno. Nedvejodama priėjau prie durų. Maudimas pilve nebuvo nurimęs ir dabar jau buvo aišku kodėl jis nerimo. Priėjusi prie durų atidariau jas be jokių ceremonijų.

-Kai!,-pašnibždom riktelėjau.

-Mmm?,-sumurmėjo jis nuo sofos.

-Mano telefonas man reikia jo,-pasakiau eidama į svetainę.

-Ant stalo,-apsimiegojęs tarė.

Ėjau atsargei , nes buvo sunku matyti. Svetainę apšvietė tik menka mienulio šviesa sklindanti pro langą. Priėjusi prie stalo griebiau savo telefoną. Prisėdau ant sofos krašto. Virpančiom rankom atrakinau prietaisą. Prieš akis iš kart iššoko pranešimas-priminimas , kad šiandien pirmoji mano ciklo diena.

-Po velnių...,-sumurmėjau.

-Kas dabar?

Šaltai paklausė vaikinas sėsdamasis. Jis atsisuko į mane ir susiraukė. Mėnulis apšvietė jo veidą ir mane , tad Kai gerai matė jog aš tik su chalatu sėdžiu ant sofos ir žiūriu į telefoną lyg pamačiusi vaiduoklį. Kaip aš pamiršau , kad šiandien prasideda mano dienos... Tikriausiai dėl visų tų įvykiu. Ahh aš neturiu su savimi pasiėmusi jokių reikmenų ir kur dabar jų gauti tokio stadijoj neįšeisiu į parduotuvę.

Kodėl man taip nesiseka. Mestelėjau telefoną atgal ant stalo. Užsidengiau veidą rankomis. Nesiseka kaip reikalas. Tikriausiai aš prakeikta.

-Alex kas nutiko?,-sunerimęs paklausė Kai.

-Kaip aš tai pamiršau,-susiraukiau.

-Ką pamiršai?,-kiek pikčiau paklausė vaikinas.

Pažvelgiau į Kai. Kai. Žinoma juk jis gali nueiti nupirkti tai ko man reikia. Kodėl anksčiau apie tai nepagalvojau.