Hope Hotel

2.19

Merginos man reikia komentaru. Aciu.

Ar aš tikrai teisingai išgirdau , Kai trenkė Zayn , kai jis priėjo prie mašinos , o be viso to jis visą laiką prasėdėjo mašinoje , stebėdamas mane lyg aš būčiau jo. Jis pasisavino mane be mano leidimo. Užmerkiau akis ir giliai įkvėpiau. Ašaras pakeitė pykčio banga. Pykau dėl to , kad buvau pasisavinta , kaip daiktas. Jis kalbėjo , kad nenori likti skolingas man , bet pas sėdėjo mašinoje ir užpuolė Malik gindamas mane. Tai kuris kuriam iš ties likome skolingas?

-Tu kalbėjai apie nenora likti man skoloj? Manau mes atsiskaite,-pro sukąstu dantis tariau.

-Alex jis...

-Aš grįžiu namo taxi.

Pertraukusi Suho tariau. Kai stovėjo ir žvelgė kažkur virš mano galvos. Vos tvartydamasi pasilenkiau ir pagriebiau prakeiktus ramentus. Skaudėjo visą kūną. Tai buvo emocinis skausmas , man visko buvo per daug. Manau kiekvienam būtų šito per daug.

Atsistojau prie šaligatvio. Pasilenkusi pačiau atvažiuojanti taxi. Ištiesiau ranką. Maišinai stojant prie manęs pajutau kažką stovint sau už nugaros. Tai buvo graikų dievas. Jis atidarė taxi dureles laukdamas kol įlipsiu į automobilį.

Perliejusi jį piktu žvilgsniu įdėjau ramentus tada įsitaisiau ant galinės sėdynės. Kai uždarė automobilio dureles ir atidarė priekines. Vaikinas atsisėdo šalia vairuotojo ir net nežvilgtelėjęs į mane pasakė namų adresą.

Ar jis visai pakvaišo? Nejau jis mano , kad gali daryti ką nori. Šis vaikinas blogesnis net už mane. Kodėl gyvenimas negali jo pamokyti , taip kaip dabar mane moko. Kodėl niekas jo neverčia taip kentėti kaip man teka. Iš manęs gyvenimas atima viską kas man svarbu ir neduoda nieko kas padėtu tai ištverti. Ar aš tikrai šito nusipelniau? Gal to nusipelniau , nes bandžiau padėti kitiems. Visą savo gyvenima stengiausi , kad kitiems būtų geriau ir niekad neatsižvelgiau į save.

Atrėmiau galvą į stiklą. Nenorėjau ginčytis nei su Kai , nei su kuo nors kitu. Nebeturiu tam jėgų. Noriu užmigti ir neatsikelti kelias dienas. Jutau , kaip akių vokai sunksta ir bando uždengti perštinčias akis. Stengiausi neužmigti iki kol nepasiekėm namų. Nenoriu , kad tas vaikinas paliktu mane automobilyje. O kas grįš su jo mašina?

Po dar 10 minučių kelio taksi sustojo prieš didelius namo laiptus. Pasitrynusi akis paėmiau ramentus. Jau norėjau atsidaryti dureles , bet Kai buvo pirmesnis. Jis palaukė kol išlipau iš taksi tada smarkiai užtrenkė duris ir atsigrežė į mane. Žvelgiau į vaikiną bejausmiu žvilgsniu. Ko dabar jam reikia? Negana to ką jau padarė.

Graikų dievas stvėrė mano ramentus ir aš neišlaikiusi pusiausvyros kritau jam į rankas. Vaikinas paleido mano vaikščiojimo įrankius ir kiek pritūpęs paėmė mane nuotakos stiliumi. Jis lyg niekur nieko pradėjo lipti laiptais. Akys vis dar degė įprastu pykčiu. Veido išraiška buvo bejausmė. Niekaip negalėjau suprasti kas dedasi. Kodėl jis taip elgiasi. Kodėl jis man padeda , bet nekenčia manęs. Kokius žaidimus jis žaidžia. Nejau jis nesuvokia , kaip tai skaudina.

-Paleisk mane,-sumurmėjau nebegalėdama kentėti visų šitų įvykiu.

Atrodo , kad jis net neišgirdo manęs. Graikų dievas toliau lipo laiptais nekreipdamas dėmesio nei į mano žodžius , nei į mano piktą žvilgsni. Norėjau jam trenkti , bet jis nuliejo mane tokiu žvilgsniu , jog maniau susigūžiu ant jo rankų.

Mums priėjus prie durų jas atidarė Suho. Vaikinas man šypsojosi taip lyg nieko nebūtų nutikę. Lyg prieš pusvalandi jis nebūtų matęs visos dramos kuri vyko...