Hope Hotel

2.44

Padavėja vis dar stovėjo ištikta šoko. Ji žvelgė į mane vėliau nukreipė žvilgsnį į duris už kurių dingo žudikas. Nuostabu kiek ilgai ji ruošiasi taip spoksoti ir nekviesti pagalbos. Bandžiau sukaupti jėgas.

-Pakviesk...Detektyvą...Jongim....

Mergina pažvelgė į mane išplėtusi akis. Jai prireikė minutės laiko susivokti ką pasakiau. Kai tai suvokė ji linktelėjo ir pabėgo. Ohh buvo bloga idėja tai padaryti. Aš vėl likau viena kolidoriuje. Abejoju ar tas vaikinas dabar grįš.

Giliai kvėpuodama bandžiau pakelti savo ranką , bet nepavyko. Jutau , kaip po truputi kūno tirpimas kyla aukštyn. Nebejaučiau savo rankų , bet vis dar galėjau jausti kaklą ir veidą. Kas nutiks , kai šie nuodai visiškai suveiks. Ar aš mirsiu. Na tai būtų neskausminga mirtis. Ne aš negaliu mirti dar ne dabar.

Garsūs batų trenksmai į grindis artėjo manęs link. Vaizdas liejosi , bet akys nesimerkė. Mačiau , kaip kolidoriaus gale pasirodė keli žmonių siluetai ir jie artėjo manęs link. Vaikinas parklupo prie manęs. Jo pirštai palietė mano kaklą tikrindami mano pulsą.

-Xiumin kviesk greitąją , jos pulsas lėtėja,-tai buvo griežtas Jongim balsas.

-Tai...bu...buvo man...no....tėvu....žu...žu...

Nebejaučiau savo veido. Jutau kaip galva pasidaro per nelyg sunki , kad nulaikyčiau ją. Pasidaviau. Leidau sau kristi. Žinojau , kad atsikelsiu. Kai čia jis neleis man taip lengvai mirti , tad nėra dėl ko jaudintis.

Pastovus barbenimas. Pirmas garsas pasiekęs mano ausis. Tai buvo žmogaus kelemas , nepakenčiamas garsas. Kas per žmogysta kelė tą garsą. Skausmas kakle ir rankoje , tai antras dalykas kurį pajutau. Jutau savo kojas ir visą likusi kūną. Reiškias tai kas buvo mane pralyžiavas yra pašalintas iš mano kūno.

Pramerkiau akis. Kodėl kekviena kart , kai atsimerkiu po sąmonės netekimo mane turi apakinti tokia ryški šviesa. Nejau žmones nesusivokia , kad reikėtu primažinti šviesą.

-Velniop tą šviesą.

Sumurmėjau ir pamėginau atsisėsti , bet ranka perverė skausmas. Kritau į patalus. Šudas. Baltos lubos prieš akis šiek tiek sukosi , bet ne taip smarkei , kaip prieš tai. Baltos lubos nuostabu aš ligoninėj.

-Atsibudai?,-tarė Kai.

-Nesu tuo tikra.

Sumurmėjau. Sumirksėjau kelis kartus nuo tos akinančios šviesos. Vaikinas priėjo prie mano lovos. Jis nieko netarė tiesiog padėjo man atsisėsti. Pažvelgiau į jį. Jongim vis dar vilkėjo kostiumu. Ant jo rankos esantis laikrodis rodė jog dabar 12PM. Nuo tada kai maždaug nulipau nuo scenos praėjo trys valandos. Buvau apie dvi valandas be sąmonės. Pažvelgiau į vaikino veidą. Jis aiškiai buvo nepatenkintas kažkuo. Kažkodėl manęs tai nestebino. Jongim prigimtis būti nepatenkintam viskuo.

-Kaip jautiesi?,-keistai paklausė jis.

-Taip lyg būčiau sudaužyta , tik šiek tiek geriau,-sumurmėjau.

-Ar matei kaip atrodė tas vyras?,-ėjo tiesiai prie reikala Jongim.

-Kaip juodas siluetas. Ko buvo mano gėrime?

-Kūna paraližiuojančiu milteliu. Išgėriai jų kartu su alkoholio kiekiu kurio padaugi...

-Nepradėk savo moralu Kai,-sudejavau nuo galvos skausmo.

-Alexandra ar tu suvoki kas neseniai įvyko?

Piktas jo žvilgsnis buvo įsmigęs tiesiai į mane. Kilstelėjau antakį. Nejau jis tikisi , kad aš pradėsiu bliauti dėl to kas įvyko. Kuo jis mane laiko?