Hope Hotel

2.48

Žvelgiau į ją nieko netardama. Tikriausia dėl , kad nežinojau ką pasakyti merginai kuri nesupranta , kad jos brolis nusipelnė kaleimo ir Kai padarė , tai ką reikėjo. Padavėjo dėgino Jongim pykčio kupinu žvilgsniu ir neatrodė , kad ji ruošėsi mus aptarnauti. Nutaisiau draugiškiausia šypseną kokia tik galėjau nutaisyti tuo metu. Pažvelgiau į ją ir tariau:

-Jai nesiruošete mūsų aptarnauti tada prašyčiau pasišalinti ir pakviesti mergina kuri sutiks mus aptarnauti.

Mergina nusuko savo žvilgsnį nuo Kai į mane. Jos akyse mačiau tokį pykti kurio negalėjau paaiškinti. Supratau ją , bet tuo pačiu taip pat ir nesugebėjau suprasti kodėl ji taip nekenčia šio vaikino kuris tik atliko savo darbą.

-Aš priimsiu jūsų užsakymą,-rėžė ji.

-Ne dėkoju mes išeinam.

Jongim pakilo iš savo vietos ir net neatsigręždamas pasišalino iš kavinės. Pavarčiau akis. Vaikai pakilo kartu su manimi ir niekur neskubėdami grįžo į mašiną. Vos tik spėjom įsėsti į automobilį Kai visu greičiu išsuko iš kavinės aikštelės ir smarkiai viršydamas greitį važiavo namų link. Žvilgtelėjau į jį. Jis atrodė atitoles. Tokia jo nėra tekę matyti. Jo žvilgsnis tuščiai žvelgė tolyn atrodė taip lyg ten kavinėj jis būtų netekęs dalelės savęs lyg kažkas būtų jį nuskriaudęs. Taip dažniausiai atrodo žmones kurie netenka savo artimųjų. Ką tas vaikinas nušovė...

Kai iššoko iš mašinos ir net neatsigręždamas nubėgo namo. Kaip subartas berniukas tik , kad jis atrodė šiek tiek blogiau. Susimasčiusi pakilau su vaikais į namus. Paprašiau jog iš virtuvės jiems atneštu maisto į svetainę ir leido pažiūrėti televizoriu iki 21 tada praustis ir miegoti , nes ryte į mokyklą. Pati pakilau į viršų vis negalėdama iš galvos išmesti Jongim akių... Tokes akis esu mačiusi tik kelis kartus ir jos...

Tokias akis esu mačiusi tik tada , kai netekau tėvų. Tada , kai Malik mane įskaudino. Tada , kai visiškai palūžau. Žmones turintys tokias akis dažniausiai kenčia širdgėla. Tuščios , bejausmės akys. Toks gerai žinomas dalykas...

Pasiėmusi laisvus rūbus nuėjau į vonia. Norėjau palysti po dušu ir leisti mintims susidėlioti. Prieš akis vis šmėžavo Kai veidas. Užsirakinusi duris nusirengiau. Palindau po vėse vandens srove. Užmerkiau akis. Kodėl man skaudu? Juk man nerūpi tas vaikinas. Na ir kas , kad atrodė taip lyg būtų netekęs visko , tai ne mano problema , kodėl turėčiau tuo rūpintis jis manęs tai neguodė , kai.... Bet jis man padėjo daugelyje situaciju.

Supykusi pati ant savęs baigiau maudytis. Griebusi rankšluosti greit nusisausinau kūną. Apsivilkau rūbus ir pažvelgiau į aprasojusi veidrodį. Žinojau ką turiu padaryti jai noriu , kad graužatis liautusi. Jaučiausi , kaip mažas vaikas kuris pamato bejėgi padarėli ir negali jam nepadėti. Tik , kad Jongim nebuvo bejėgis padarėlis.

Prieš eidama pas jį turiu dar kart pagalvoti ar tikrai noriu tai padaryti. Kodėl jo akys galėjo būti tokios. Kodėl aš apskritai galvoju apie tai , tai juk tik akys taip.... Mama!!! Jongim mama ji mirusi ir ji mirė per kalėdas. Taip man niekad niekas ir nepasakė kodėl ji mirė. Ar galėtu būti...

Sviedžiau šlapų rankšluosti į kampą ir nebedvejodama išėjau iš vonios. Drąsiais žingsniais priėjau prie vaikino kambario durų. Giliai įkvepiau ir kelis kartu pabeldžiau. Tyla... Dar kart pabeldžiau. Tyla... Susiraukusi nedrąsei pravėriau duris. Kambarys atrodė tuščias.

Susiraukiau. Įėjau į kambarį už savęs uždarydama duris. Apsižvalgiau aplink ir tik geriau įsižiūrėjusi pamačiau Jongim galvą. Vaikinas sėdėjo ant grindų atsirėmęs į lovą. Apėjau lovą norėdama geriau jį matyti. Aplink jį mėtėsi daiktai. Žiūrėjau kur dėjau kojas ,kad ant nieko neužlipti. Tokio jo nesu mačiusi ir tai man nepatinka. Tai gasdina mane. Dabar reikėjo atsargiau elgtis su juo , nes tokios būsenos žmones lengva palaužti , o aš to nenorėjau.