Hope Hotel

2.12

Ledinis balsas atsklido nuo durų pačiu tinkamiausiu laiku. Pakėliau savo ledinį žvilgsnį į vaikiną stovintį prie durų. Nubraukiau ašaras ir pakilau iš savo vietos. Atsistojusi greta stalo iškėlusi galvą žvelgiau į vaikiną. Šis padaras nežino kas jo laukia.

-Tu nuo pat pradžių žinojai kas aš tokia taip?,-šaltai tariau.

-Žinojau kas tu tokia nuo tos akimirkos , kai tu man prisistatei panele Horan , o dabar gal paaiškinsi kokį skandalą dabar sukėliai?,-piktai pasiteiravo jis.

-Nori žinoti kokį skandalą iškėliau ar koks skandalas tavęs dar laukia detektyve Kai Jongim "Moon stars" restoranų valdytojau. Kaip drįsai liestis prie mano tėvų bylos?

-Todėl , kad visame Londone niekas nenorėjo imtis tos bylos ypatingai , kai tu pabėgai iš namų,-šaltai kalbėjo.

-Nedrįsk taip kalbėti. Atsisakyk mano tėvų bylos aš surasiu private tyrėja. Man nereikia tavo paslaugų. Nenoriu likti skolinga tokiam pašlemėkui.

Vaikinas tvirtais žingsniais įžengė į kambarį. Sustojęs tik vienu žingsniu toliau nuo manęs žvelgė į mane iš aukšto. Kūnų bėgiojo šalčio šiurpuliukai norėjau pastumti tą vaikiną , bet jis griebė mano ranką man nespėjus net prisiliesti prie jo.

-Paklausyk manęs idėmiai Alexandra. Prieš septynerius metus tu išgelbėjai mane , nuo tada aš tau buvau skolingas , tad dabar nedrįsk stoti man skersai kelio. Aš rasiu kas nužudė tavo tėvus ir gražinsiu tau skolą. O jai tu bandysi man trukdyti aš uždarysiu tave rūsyje kuriame galėsi praleisti naktelę su žiurkėmis ir niekas tavęs iš ten neišgelbės , tad net negalvok man maišytis.

-Tu ligonis.

Jutau kaip kraujas paliko visa kūną , o siela išskrido į kitą pasauli. Šis vaikinas tikras beprotis. Jis katik man grasino uždaryti mane rūsyje jei neleisiu jam toliau dirbti mano tėvų bylos. Ir jis žinojo , kas aš tokia ir apie įvykius prieš septynerius metus. Tas vaikinas tikrų tikriausias ligonis daugiau nieko.

-Nedrįsk man maišytis po kojom.

Paleidęs mano ranką jis apsisuko eiti. Net nedvejojau griebiau ant grindų buvusia stiklinę ir sviedžiau ją į Kai. Vaikinas sukniubo vietoj. Stovėjau ištikta stabo. O Dieve ką aš padariau?

Graikų Dievas gulėjo ant balto kilimo stiklinės šukės buvo aplink jį. Mesdama nesitikėjau pataikyti jam į galvą. Giliai kvėpuodama suklupau. Akis jau temdė ašaros. Aš nenorėjau jo sužeisti , aš tikrai nenorėjau. Aš tik norėjau , kad jis liautųsi manyti jog viskas sukasi tik apie jį. Kad jis pradėtu žvelgti ir į aplinkinius žmones.

Giliai kvėpuodama priropojau prie nejudančio kūno. Jutau , kaip viena iš šukeliu įsmigo į ranką bet stengiausi į tai nekreipti dėmesio. Sveikąją ranka pasukau Kai galvą į save. Kraujo nebuvo matyti , bet jis gulėjo be sąmonės. Vos laikydama ašaras stengiausi apčiuopti jo pulsą. Deje rankos drebėjo pernelyg smarkiai , kad galėčiau kažką pajausti.

Sušniurkščiau nosimi ir nuvaliau pirmą išbėgusę ašarą. Giliai kvėpuodama pabandžiau dar kart apčiuopti jo pulsą.

-Po velnių tu negalėjai mirti nuo stiklinės. Aš tau draudžiu mirti. Mes dar nebaigėm kalbėti. Nedrįsk palikti Reino... Ir manęs... Man reikia , kad tu padėtum rasti tėvų žudikus. Girdi..

-Girdėčiau daug geriau jai nebliautum prie pat mano ausų. Po velnių ar tu mėginai mane nudėti?

Kai piktai atsisėdo. Jis atrodė visiškai sveikas. Nežinau kas man pasidarė tą akimirką , bet aš puoliau jam į glėbį ir pradėjau verkti. Tą akimirką man tiesiog reikėjo kažko šalia. Aš neturėjau nieko. Neturėjau su kuo pasikalbėti ir šis vaikinas man negelbėjo. Jis vis engė mane ir elgėsi atžariai.