Hope Hotel

2.23

Niekas neatkrepė dėmesio į tai ką pasakė Reinas. Dėkodama Dievui už tai , kad niekas nekreipė į tai dėmesio pridėjau savo vėses rankas prie skruostus ir stengiausi atsikratyti išpylusio raudonio. Šitam vaikiui reiktu išmokti kartais palaikyti liežuvį už dangtų. Tikrai ateis diena , kai jis man pridarys tokių nemalonumų , kad aš nebežinosiu , kaip išsisukti. Tos dienos aš nelaukiu.

-Panele Horan.

Išgirdau per ausines nedrąsų kreipinį į save. Jau seniai negirdėjau , kad kažkas mane vadintu šia pavarde. Žmones priprato į mane kreiptis Hope arba Alex , bet jau kuris laikas manęs niekas nevadino Horan. Tai paglostė mano širdį ir dar kart priminė apie brolį kuris ruošiasi vestuvėm. Niall jau užaugo. Greitai jis bus kitos moters vyras ir turės saugoti ją , nebeskirs man tiek dėmesio...

Papurčiau galvą ir pasilenkusi pažvelgiau į mergaitę kuri mane kvietė. Ištiesiau jai ranką ir tariau.

-Gali mane vadinti Alex.

Mergaitė nusišypsojo ir paspaudė mano ranką. Ji atrodė lyg gavusi saldainį. Tai kiek sutrikdė mane.

-Jūs mane galite vadinti Ariele. Aš labai laiminga , kad jus sutikau.

-Tau patinka mano brolio grupė tiesa?,-nusišypsojau jai.

-Taip,-susigėdo ji,-Bet man taip pat patinka ir kaip jūs dainuojate. Mano sesuo rodė jūsų video kur jūs dainavote prie laužo su broliu ir kitais. Jūs tokia nuostabi ar galiu su jumis nusifotografuoti?

-Ariele kvepuok,-nusijuokė mergaites tėvas iš prieko.

Mergaitė žvelgė į mane tokiomis didelėmis akimis , kad maniau prarys mane vien žvilgsniu. Jos akys buvo skaisčiai violetinės tokių dar nesu mačiusi. Ji pati atrodė , kaip tikra Ariele. Buvo jaunesnė už Reina , Kai sakė , kad jai 12 metų. Smulkutė undinėle su ilgais juodais plaukais ir violetinėm akim. Smulkučiu veideliu ir balta suknute. Ji atrodė , kaip mistinis padarėlis.

-Galėsim pasidaryti nuotrauka , kai išlipsime iš šio daikto gerai?,-paklausiau jos.

-O su manimi tu nepasidarai nuotraukos,-suzyzė šalia manęs sėdintis Reinas.

Pažvelgiau į berniuką. Jis žiūrėjo į mane ir apsimetė supykęs. Kilstelėjau antakį.

-Tu mane matai kekviena dieną.

-Mano nelaimei.

Pažvelgiau į Kai kuris ištarė tuos žodžius. Vaikinas pilotavo sraigtasparni nekreipdamas dėmesio į mano žudanti žvilgsnį.

-Dėde Kai irgi nori nuotraukos su tavim,-mestelėjo Ariele.

Sumirksėjau kelis kartus. Kuo jie maitina šituos vaikus. Kodėl jie visi taip kalba. Nejau žmones nemato , kaip aš ir tas Jongim vienas kito nekenčiam? Tikriausiai net ir pragare musū kartu nepriimtu , nes velnias su mumis neištemtu , nei dviejų akimirkų.

Atsisėdau tiesiai ir nusisukau į langą. Nebežinojau ką atsakyti. Šie padarėliai mane per daug pribloškia. Aš pasiduodu kažką bandyt jiems paaiškinti. Tai beprasmiška. Jie dar per jauni suprasti , kad mes kartu būti negalime , nes tada kažkas mirtu.

Susiraukiau nuo tokių minčių. Bet palaukit kodėl aš taip manau? Peržvelkim viską kas nutiko per šias savaites ir kaip Kai elgėsi visą šitą laiką. Pirmiausia kai atvykau pas jį mes susibarėm ir aš likau sužeista. Tada jis visą laiką elgėsi nemaloniai , bet vis tiek rūpinosi manimi. Aš turiu galvoje jis juk pakvietė daktara manė apžiūrėti , rūpinosi , kad pavalgyčiau , turėčiau ką apsirenkti ir panašiai už tai aš jam esu tikrai dėkinga , bet jis vis tiek šiknius. Mhm tada sužinojau apie tėvų bylą ir jis pasielgė , kaip šiknius ir pabučiavo mane palėpėje , bet pagrąsino man dėl rūsio.... Tada primušė Malik...