Hope Hotel

2.36

Giliai įkvėpiau ir iškvėpiau. Jei eisiu atgal gal sugebėsiu įveikti tuos vaikinus , bet abejoju neturėjau jėgų. Jaučiausi išsekusi. Pastaruoju metu , tai yra naturali mano būsena. Bet endrenalinas turėtu , bent kiek man padėti. Atsidusau ir apsisukau. Teks eiti atgal , tai bus protingiause. Žengiau žingsnį...

-Ei lėlyte kur eini?!!!,-suriko vaikinas iš didesnio vyrų būrio.

Suspaudžiau raktelius rankoje. Jei reikės trenkti ,tai turėtu padėti. Nekreipdama dėmesio į vyriškį žengiau dar vieną žingsnį.

-Nejau manai , kad paspruksi?

Nusijuokė vyras griebdamas mane už riešo ir apsukdamas į save. Net nedvejojau trenkiau jam tiesiai į žandikaulį. Vyras susverdėjo ir pargriuvo. Nežinia iš kur kūną užplūdo energijos pliupsnis. Nusišypsojau pajutusi , kad turiu daugiau jėgų nei tikėjausi. Spyriau vyrui į pilvą , jam nespėjus atsikelti.

-Kad tu žinotum , kaip man įgryso tokei pašlemėkai , kaip tu,-išspjoviau.

-Tu...

Dar kart spyriau vyrui. Tik šį kart tiesiai jam į genetalijas. Taip gera buvo ant kažko išsilieti. Rankos drebėjo iš įsiučio. Norėjau nudėti šį vyriškį. Jutau , kaip venomis pulsuoja kraujas ir neapykanta visam pasauliui. Norėjau dar kart spirti vyrui , bet tada kažkur gilei širdyje pajutau tą jausmą. Tą baisų jausmą kurį mes vadiname sąžine. Negalėjau išsilieti ant šio vyro , kad ir koks jis pašlemėkas. Jis nekaltas dėl , kad pasaulis mane skriaudžia. Negaliu nudėti vyriškio už tai , kad jis palietė mano riešą...

Pakėliau savo akis nuo gulinčio vyro. Link manęs žaibo greičiu artinosi kitas vyras. Jis rankoje laikė peilį. Nuojauta kuždėjo , kad viskam atėjo galas. Stovėjau lyg suakmenėjusi. Norėjau rėkti. Norėjau bėgti , bet kūnas manęs neklausė. Prieš pat susidūrimą su peiliu buvau nustumta. Kritau ant šaltų pliteliu. Riktelėjau iš skausmo.

Giliai kvėpuodama norėjau pažvelgti kas mane pastūmė , bet tada išgirdau šūvius. Kūnu nubėgo baimė. Užmėrkiau akis. Kas vyksta? Kur aš atsidūriau? Rankos vėl pradėjo drebėti. Skruostais ritosi ašaros. Nebežinojau ką daryti nebežinojau nieko. Viskas susimaišė. Nuo įtampos įsiskaudėjo galvą. Aplink mane stojo tyla. Nesigirdėjo grumtyniu garsų. Nejau jie visi negyvi...

Šilta ranka nugulė ant mano rankos. Kruptelėjau iš išgasčio. Žmogus kuris lietė mano ranką lėtai ją patraukė nuo mano akių. Atsargiai jas pramerkiau. Norėjau pamatyti žmogų kuris liko gyvas. Tai mano žudikas ar gelbėtojas nebuvo svarbu.

Prieš mane klūpojo dar vienas angelas. Aš tikriausiai miriau. Vaikinas man šypsojosi nors akys atrodė sunerimusios. Dangiškoji butybė nuskenavo visą mano kūną ieškodama sužeidimų. Jo juodi plaukai buvo tvarkingai nubraukti atgal. Katės formos akys tyrinėjo kūną ir išliko burdrios. Švelni veido formo suteikė jam romantišką išvaizdą. Tik pažvelgusi žemiau pamačiau ant kakto kabantį pažymėjima. Šis vaikinas buvo pareigūnas.

-Xiumin ar ji sužeista?!

Pažvelgiau balso link. Prie gulinčio vaikino klūpojo Suho. Vaikinas atrodė susijaudinęs. Jis stengėsi užstoti kūną , kad negalėčiau jo pamatyti. Tai sukėlė įtarimą. Tos kelnės ir tie batai... Atsargei pakilau. Drebėjo visos kūnas. Vaikinas klūpojas šalia manęs prilaikė mane , kad neprarasčiau pusiausvyros. Norėjau žengti link Suho , bet tvirta ranka mane sulaikė.

-Jis nebegyvas tu nenori to pamatyti,-sumurmėjo pareigūnas.

-Ar...ar...ten..K...

-Ką?! Ne, Jongim ana ten.

Nusijuokė vyras ir parodė link mūsų besiartinanti Jongim. Jis atrodė lyg išlindęs iš pragaro ir tai mane vertė jaustis nesaugiai. Tikriausiai aš jam kainavau daug problemų. Pati to nepajusdama pasislėpiau už pareigūno kuris man padėjo. Vaikinas žvilgtelėjo per savo petį ir nusijuokė. Nesupratau iš ko jis juokėsi. Juk link mūsų ėjo piktai nusiteikęs Kai Jongim , tai blogiau nei susitikti su velniu galiu teigti iš patirties.