Hope Hotel

2.40

Gūžtelėjau pečiais ir patraukiau savais keliais. Vaikai ilgai nedvejojo jau po akimirkos jie ėjo šalia manęs. Nusileidome į apačia ir nuėjome į salioną. Iš spintelės ištraukiau pora pledų ir padalinau juos vaikams. Jie isitaisė patogiai nusiteikę žiūrėti animacinius filmukus. Virėja jau buvo paruošusi užkandžius.

Reinas gulėjo ant grindų apsikabines popkornus. Sofija sėdėjo prisiglaudusi prie manęs ,o Arielė su Camila gulėjo ant kitos sofos. Pajungiau jiems kalėdinį filmuką „Legendos susivienija". Vaikai jį žiūrėjo tokie įsitraukę , jog atrodė net nepastebėjo kas dedasi aplink.

Girdėjau , kaip užsidarė namų durys. Sofija šalia manęs miegojo.Paėmusi pagalvę pakišau jai po galvą ir pakilau. Tikėjausi pagaliau pamatyti Kai. Pirma kart šioje savaitėje. Tyliai išėjau iš svetainės už savęs uždarydama duris. Nuėjau prie laukiniu durų ir mano nuostabai tai buvo ne Kai , o jo tėvas.

Vyras pamatęs mane susiraukė. Kaip ir galima tikėtis jis neatrodė visai pasveikęs. Vis dar matėsi mano palikti sumušimai. Apsižvalgiau aplink ieškodama kuo šį kart bus galima jį primušti.

-Alexandra ar tu jau ieškai irankio su kuriuo galėtum primušti mano tėva?

Tai buvo pavargęs ir ledinis Jongim balsas. Pasisukau laiptu link. Nuo jų lipo Kai. Kaip visad vilkėjo marškinius šį kart buvo atsiraitojęs rakoves.Marškiniai tvarkingai sukišti į juodus džinsus. Plaikai netvarkingai krito ant akių , tad jam teko kas kart juos pasitvarkyti. Veidas atrodė pavargęs akys kiek paraudusios. Galėjai pamanyti , kad jis nemiegojo kelias paras.

-Ar tu taip pasitinki visus kurie įeina pro šias duris?,-susiraukė vaikinas.

-Ne tik tuos kurie man nepatinka.

-Tu turėtum pagarbei elgtis su visais žmonėm...

-Jis nusipelnė karsto...

-Ne tau tai spręsti.

-Ne man! Jis man trenkė ir sakai ne man?

-Ar tu šaukei ant manęs?,-piktai paklausė Jongim.

-Auklėk savo žmona vaikeli auklėk kol netapo laukinė,-šviepluodamas tarė jo tėvas.

-Pone jūs lavonas.

Išspjoviau ir pradėjau artintis link vyriškio. Jau buvau prie pat jo , bet Kai buvo greitesnis. Jis iššoko prieš mane ir užstojo man kelę. Norėjau jį apeiti , bet vaikinas agresyvei stumtelėjo mane atgal. Sumirksėjau kelis kartus.

-Tu drįsti mane stumdyti?,-iškošiau.

-Eik man iš akių Alexandra aš ne nuotaikoj tavo nesąmonėms.

-Ak tu nenuotaikoj. Tavo namuose yra keturi vaikai , tad tvardyk savo tėvą ir save Jongim. Jug obuolys nuo obels ne toli rieda taip?,-piktai drėbiau.

-Alex nutilk arba aš neatsakysiu už savo veiksmus,-šaltai išrėžė vaikinas.

-Tai tu ginsi savo tėvą kuris mušė tavo jaunėlį brolį?

-Aš jo neginu. Tiesiog nenoriu , kad mano namuose įvyktu skredynės , o dabar ding man iš akių,-dar pikčiau tarė jis.

-Tu tikrai niekuo nesiskiri nuo savo tėv....

Kai pakėlė ranką ir jau norėjo man trenkti , bet sustojo prie pat mano veido. Žiūrėjau į jį sulaikiusi kvapą. Kas čia katik įvyko. Ar... Sumirksėjau kelis kartus negalėdama patikėti tuo kas įvyko. Jis tikrai nesiskiria nuo savo tėvo.

Žengiau kelis žingsnius atgal. Apsisukau ant kulno ir grįžau iš kur atėjau. Uždariau svetainės duris. Vaikai vis dar ramei miegojo. Apėjau juos visus. Apkamšiau ir pakišau pagalves po galvytėmis jog ryte neskaudėtu kaklų. Patylinau televizoriu.