Hope Hotel

47

Kilstelėjau savo tobulą antakį. Nejau ir šie besmegeniai mano , kad Zayn Malik yra mano vaikinas? Ar pasaulis kraustosi iš proto? Netapau jo mergina vien pabučiavus jį. Niekas taip nevyksta. Santykiams reikia jausmų , jausmų kurių aš negaliu išleisti. Pamilti kažką kas tikrai įskaudins mane... Ne nei šiame , nei kitame gyvenime nebūsiu kažkokio vaikino lėlė. Niekas neįskaudins manęs.

-Maniau , kad mano pažįstami protingesni už žurnalistus , bet pasirodo jūs tokie pat kvaili. Nejau manot , kad aš ir MALIK galime būti pora? Nejaugi aš atrodau tokia kvaila? N...

-Jūs pasibučiavot prieš kameras,-mestelėjo Eleanora.

-Kad ir prieš pati Liuciferi aš ir jis,-parodžiau į nuobodžiaujanti juodaplaukį,- Niekad nebūsim pora. TegulLiuciferio liepsnos mane sudegina , bet su juo nebūsiu kartu.

Nepajutau , kaip suspaudžiau kumščius. Nagai susmigo į delnus. Lėtai atlenkiau pirštus. Nagų žymės buvo likusios delne. Papurčiau galvą. Niekas nedrįs gadinti man gyvenimo. Aš... Aš tik pavardė kurios niekas jau nebebijo. Greitu metu Hope Horan nereikš nieko , nes nebus pagrindo manęs bijoti. Pasaulis matys tik merginą kuri pasidavė Malik vilionėms. Ne.

Apsisukau ant kulno ir nupėdinau į savo kambarį. Užrakinau duris. Man reikia išgerti , bet tik ne šiuose namuose. Priėjau prie spintos. Išsitraukiau juodus džinsus ir laisvą raudoną bliuskutę. Persirengusi susirišau plaukus į uodegą. Pasiėmiau grynųjų ir išlėkiau iš kambario. Pagriebiau pirmus pasitaikiusius raktus ir žengiau durų linkt , bet tada atsiminiau vieną paprastą dalyką - telefoną. Išsitraukiau jį iš kišenės ir numečiau ant spintelės.

Sėdau į kažkieno mustangą ir pasileidau gatve link man gerai žinomo baro. Po valandos kelio pasiekiau savo tikslą. Barą kuriame jau nekarta buvau nusigėrusi ir niekas dėl to nepyko. Atsisėdau į savo įprasta vietą. Padavėjas kilstelėjo ranką linktelėjau jam. Ir štai po minutės prieš mane stovi pilnutis viskio butely ir stiklinė. Nugėriau kelis didelius gurkšnius ir įsipyliau skysčio į stiklinę.

Velniop pasaulį , velniop visus. Nežinau kodėl pabėgau iš savo namų jug aš niekad nepasiduodu. Juk aš... Velniop mano pavardę tai tik raidės jos nieko nereiškią. Žmonės bijo tik to ką aš galiu padaryti , o prisigėrusi aš negalėsiu padėti sau išslysti iš duobės kurioje atsidūriau per Maiklą. Tas sumautas idiotas tikrai nori kariauti su manimi. Nusijuokiau iš tokių minčių. Karas su manimi ir Maiklu.. oi karas tarp manęs ir jo prilygtu pasauliniam karui. Sumauta nesąmonė kodėl tie sumauti žmonės turi tikėti viskuo ką rodo televizorius.

Išmaukiau puse butelio ir vis dar jaučiausi per blaivi. Prie manęs priėjo barmenas. Pakėliau į jį savo apsiniaukusi žvilgsnį. Jis pavartė akis ir padėjo lėkštę , sklidiną maisto , prieš mane. Atsidusau. Paėmiau įrankius ir pradėjau knebinėti jo atnešta skanėstą. Šitas vaikinas visad taip elgiasi , kai atvykstu čia. Jis visad pasirūpina , kad negerčiau ant tuščio skrandžio , o kai nusilaku iki žemės graibymo nuveda mane į kambariuką ir leidžiaprasiblaivyt. Jums kylą klausimas kodėl aš vis dar ne su juo? Ogi todėl , kad jis sumautai vedęs ir turi tris vaikus kurie be to vadina mane teta.

Po penkių valandų gėrimo mano būsena buvo gan nebloga. Viskas aplink sukosi ir pasaulis atrodė gan geresnis ir draugiškesnis. Pakilau iš savo vietos. Kiek susvyravusi neišlaikiau pusiausvyros ir kritau... Tamsa.

Skaudanti galva ir nuostabus pykinimas priminė man kodėl aš taip mėgstu nusigert. Lėtai dejuodama iš skausmo pramerkiau vieną akį. Aplink buvo tamsa. Nuostabu kažkas bent jau pagalvojo , kad reikia užtraukti užuolaidas. Ir kur po velnių aš randuosi? Apgrabaliojau lovą. Tuščia. Na bent jau girta su niekuo nesidaviau. Ir kokio velnio aš nieko nepamenu? Numečiau nuo savęs patalus. Akys apsiprato su tamsa , tad ėjo įžiūrėti menkus daiktų kontūrus. Šalia lovos stovėjo naktinis staliukas. Sugraibiau šviesos jungiklį ir ta Dievo šviesa įsiplieskė visu gražumu įskaudindama mano akis.

-Pydaras...,-suniurnėjau.

Susiėmiau už galvos. Nuostabi skausmo agonija , velniop tas pagirias kur po velnių aš randuosi? Pakėliau skaudančia makaulę ir apžvelgiau kambarį. Oooo tai juk mano kambarys. Kas per plunksnuota nesąmonė? Nejau tie klounai rado mane girtą bare ir partempė namo? Tebūnie juos pasiglemžia Liuciferio liepsnos. Kas per š spaudžia mano juosmenį???? Pažvelgiau į savo aprangą. Oooo Dievuliau... Greit žvilgtelėjau į rankas. Žiedo nematyti. Kokio... aš dėviu vestuvinę suknelę???? Nužvelgiau lovą. O štai ir karūna. Ir ką aš prisidirbau?? Lėtais judesiais atsilaisvinau korsetą ir išlindau iš tos velnio suknios. Tikiuos būdama girta nesugalvojau susituokti. Nušliaužiau iki spintos ir išsitraukusi , iki keliu laisvą maikutę užsimečiau ją. Leisgyvė susiradau pultą ir pajungiau tv per kurį rodė žinias.

"Garsioji Alexandra Lilly Horan vakar vakare nusprendė nustebinti visus vaikus. Ji apsivilko nuostabiai mėlyną suknelę , užsidėjo karūną ir išėjo į gatvę dainuodama "Let it go". Garsioji viešbučio savininkė dalino vaikams balionus ir vaidino "Frozen" personažą.... Kai mergina buvo užklausta apie suėmimą ji tik nusijuokė ir pasakė , kad tai buvo nevykęs pokštas tada toliau dainuodama lyg vėvėrsėlis nupėdino linksminti vaikų.."

Aš girta dainavau? Ar šis pasaulis bent gali mane apsaugoti nuo gėdos. Ir po velnių iš kur aš gavau tą sumautą suknelę??? Kaip aš parsiradau namo? Kaip iš vis aš išėjau iš baro??? Palaukit juk aš buvau su mašina... Mustangu.. Priėjau prie užuolaidų. Atitraukiau jas. Ohh lauke dar tik kilo saulė. Reiškias dar tik paryčiai... Žvilgtelėjau į apačia. O fuck mustangas stovėjo kieme visas sumaitotas. Jis neturėjo durelių. Priekinis langas išmuštas , ant kapoto puikavosi "Frozen" užrašas... Kieno tai mašina?