Hope Hotel

2.27

Wow jis tikrai išprotėjo. Ar Kai katik man pakštelėjo į skruostą? Jis tikrai perkaito saulėje. Jam reiktu truputi atvėsti kol dar nesugalvojo ko nors ko gali gailėtis.

-Mieloji ar tie vaikinai tau trukdo?

Vos nepaspringau oru. Tas jo balsas buvo toks įtaerinai mielas ir nekaltas. Lyg nusikaltusio vaiko kuris nori saldainio ir žino , kad padarys viską jog jį gautų.

-Viskas gerai,-sumurmėjau vis dar šoke.

-O tau mažyte ar viskas gerai?

Arielė lyg maža magiška butybė nušoko nuo suoliuko ir pribėgo prie Kai. Jos rankos apsivijo vaikino liemenį. Jis laisva ranka paglostė jos galvytę ir nusišypsojo tokia pasakiška šypseną , kad vos nenualpau žiūrėdama į jį. Tai buvo kažkas tokio ko tikrai nesitikėjau gyvenime pamatyti. Žiūrėjau į jį nemirksėdama... Bijojau ,kad jai sumirksėsiu tada šis vaizdas išnyks. Bijojau , kad tada negalėsiu žiūrėti į jį ir matytį vaikiną kuris atrodo ne kaip ledo statula , o kaip angelas.

Nesupratau ką darau. Rankos pačios apsivijo Kai liemenį , o galva atsirėmė į jo petį. Po velnių tave Alexandra tu tikrai išsikraustei iš proto. Na bent jau pati tai pripažystu. Aš nemyliu šio vaikino man tiesiog reikia , kad kažkas mane apkabintu. Kad turėčiau prie kažko prisiglausti kol galėsiu grįžti atgal į Londoną pas savo brolį kuris yra beveik... Juk visiems to reikia tiesa? Visiems žmonėms reikia šilumos ir paramos todėl ir esu čia. Negaliu grįžti į savo namus kol nebūsiu 100% tikra , kad Reinas bus saugus pas Kai.

Vaikino ranka nusileido ant mano liemens ir prisitraukė mane arčiau savęs. Reinas stovintis mano pusėje paėmė vieną mano ranką ir supynė mūsų pirštus. Tai buvo kažkas neįtikėtino. Jaučiausi lyg tie du padaužos iš ties būtų mano vaikai , o Kai mano vyras. Tai negerai , bet leiskit man dar truputi pabūti šioje pasakoje. Juk niekas nemirs , jai pasimėgausiu truputi...

-Mieloji man nudėti tuos vaikinus , kad jie taip žiūri į tave?

Tapačia akimirką atsitraukiau nuo vaikino. Sakiau niekas nemirs , bet pasirodo jis turi kitokių minčių. Pažiūrėjau į jį suraukusi nosį ir papurčiau galvą.

-Ne , na nebent tu pavydi,-kilstelėjau antakį.

-Tada jiems geriau kuo greičiau dingti iš mano akių.

Buvo keista tai girdėti , nes jis kalbėjo labai rimtu balsu ir neatitraukė akių nuo manęs. Šimtas skruzdelyžiu perbėgo per mano kūną. Norėjau bandyti kažką pasakyti , bet vos prasižiojus užsičiaupiau. Ar tai reiškia , kad Jongim pavydi manęs? Tikriausiai ne taip supratau. Palaukit ir kodėl mes apsimetam , kad esame vedę?

Pažiūrėjau į ta vietą kur stovėjo vaikinukai , bet jų jau nebebuvo. Mhm reiškias galiu laisvai paklausti to klausimo kuris mane taip domina.

-Kodėl mes apsimetam vede?,-tiesiai paklausiau eidama link suoliuko kepurės.

-Todėl , nes tai smagu,-atsakė Ariele.

-Kai?,-pažvelgiau į vaikiną per petį.

-Kai persimausi suknelę atsakysiu į šį klausimą,-gūžtelėjo pečiais vaikinas.

-Aš neturiu kitų rūbų.

Atsisukau į jį susiraukusi.

-Tada negaliu atsakyti į šį klausimą.

Jis tikriausiai juokauja man tikrai įdomu kodėl turiu apsimesti jo žmona jis ką bijo , kad kokia mergina neatstos nuo jo. Na aš jos nekaltinčiau , nors tai ir nebūtų labai smagu. Žvelgiau į vaikiną prisimerkusi laukdama atsakymo , bet atrodė , kad jam visai nerūpi tai. Kai ištraukė iš maišelio mano suknelės spalvos skrybelę. Tai buvo apvali , didelė skrybelė kuri turėjo paslėpti mane nuo saulės. Ties platėjimu buvo rausvas kaspinėlis apviniotas aplink. Atrodė , kad ši skrybėlė buvo sukurta būtent mano sukneliai.