2.51

2.7K 190 37
                                    

Chen tylėdamas stovėjo atsirėmęs į lifto sieną. Buvo aišku , kad jis nori pakomentuoti mano paskutinius žodžius , bet vaikinas valdėsi. Ir būtinai reikėjo man pasakyti , tai... Na , bet juk aš Alexandra man įprasta pridaryti problemu kitiems įpatingai jai tie žmones man pradeda patikti.

Tylėdami važiavom namų link. Žiūrėjau pro langa ir vis masčiau kas po velnių mane apsėdo , jog nesusivaldžiau ir taip pasielgiau. Tam nebuvo paaiškinimo. Žinojau tik viena kelio atgal nėra. Jaučiausi taip lyg būčiau išvažiavusi ne į New York'ą , o į šiaurės Korėja ir mane būtų paėmė įkaite. Negali ištrūkti net ir labai norėdamas dabar taip juočiuosi. Norėčiau ištrūkti , bet bijau , kad nepajėgčiau palikti Kai jis pradėjo man per daug reikšti...

-Alexandra nustok svajoti apie Jongim...

-Ka?,-sutrikau.

-Šiandien pastebėjau , kad kai pradedi galvoti apie Jongim tu sukioji sužadėtuviu žiedą , tai tave išduoda,-nusijuokė vaikinas.

-Ahhh. Turėtum būti detektyvu,-pajuokavau.

-Buvau.

Pažvelgiau į Chen. Jo veide matėsi skausmas , bet jis vis tiek šypsojosi. Vaikinas nenorėjo , kad aš pamatyčiau , jog jam skaudu. Tikriausiai jis taip pat turi skausminga patirti būdamas policijoje. Ar yra bent vienas pareigūnas kuriam nebūtų teke patirti ko nors skausmingo kol tarnavo savo šalei.

-Mano partneri nušovė prieš mane , todėl mečiau tai negalėjau daugiau to matyti bereikalingiu mirčių. Tai ne man. Žinau ,kad esi per daug mandagi ,kad klaustum todėl ir pasakiau,-rėžė jis pažvelgęs į mane.

-Aš nesu mandagi,-atkirtau.

Chen tik papurtė galvą ir įvažiavo į kiemą. Man pasiūlius jam užeiti jis atsisakė. Vaikinas pasišalino iš namų teritorijos. Atsidususi įėjau į namus. Nežinojau ką veikti. Atvirai sakant tikrai nežinojau ką veikti tuščiuose namuose kuriuose viskas buvo sutvarkyta ir kurie nepriklausė man.

Pusvalandi pragulėjus lovoj pasidaviau. Jai ir toliau būsiu verčiama nieko neveikti tieisog iššoksiu pro langą. Aš nesu naminis gyvunėlis , kad mane būtų galima uždaryti namie. Priėjusi prie spintos apsivilkau sportinius rūbus ir nusileidau į apačia. Galiniame kieme mačiau darželį kuris nebuvo apravėtas , tad galėsiu tuo užsiimti , bent šioke tokia veikla.

Priėjau prie darželio kuris jau buvo visiškai sutvarkytas. Jie tikriausiai juokauja... Kaip tas vaikinas gali išgyventi šiame name? Ką jis veikia , kai turi laisva dienas... Ohh jis tikriausiai neturi laisvadieniu. Suknistas darbaholikas ir aš už jo ruošiuosi tekėti.

Pikta ir viskuo nepatenkinta vaikščiojau po kėmeli sukdama savo galvą ką nuveikus tokio kas būtų naudinga ir įdomu. Vieninteliai įdomūs dalykai šaunantys man į galvą buvo blogi dalykai pvz: suvelti Kai kambari , nudažyti jo mašinas , sukarpyti jo rūbus.... Nagi tai vaikiška. Atsisėdau ant supyniu. Kailex užšoko man ant kojų. Mažytis šuniukas susiraitė ant jų ir mėgavosi mano šiluma. Bent kažkam įdomu su manimi.

-Tai tu jo naujas žaisliukas?

Suburbėjo kažkas. Apsižvalgiau. Šalia tvoros skiriančios Kai valdas nuo kaimynų buvo jauna mergina. Jos trumti plaukai atrodė taip lyg ji būtų katik pabudusi iš miego. Akys raudonos. Veidas sulysęs ir pageltęs , tai buvo tokie žinomi požymiai. Taip atrodo žmogus vartojantis narkotikus. Jie tampa tarsi zombiai. Papurčiau galvą ir nekreipiau į ją dėmesio. Nenorėjau veltis į bereikšmius pokalbius. Neturėjau tam nuotaikos.

-Paskutinė čia viešėjusi mergina buvo išnešta supjaustyta gabaliukais. Jis laikė ją rūsyje. Tai veikiau buvo moteris ne mergina,-nusijuokė ji,-Jos vyrą jis tiesiog nužudė prieš jos akis. Buvau ten , kai jis tai darė.

Hope HotelWhere stories live. Discover now