Hope Hotel

2.13

Merginos as laukiu jusu nuomoniu , o ne klausimu "Kada kita dalis?". Nezinau kada kita dalis viskas priklausys nuo to kiek nuomoniu sulauksiu <3 Be to as esu persisaldziusi tad man sunku sedeti prie kompiuterio.

.............................................................................................

Ta mergina mane gerai pažįsta. Prasirašinėjau su namiškiais iki pirmos valandos nakties. Tada tyliai pakilau ir patraukiau koridoriaus link. Mačiau gale buvo laiptai į palėpę. Jai jau teks ryte susitikti su tuo žmogėdra bent jau sutiksiu jį su beisbolo lazda.

Kaip ir minėjau laiptai buvo koridoriaus gale prie vonios. Pasišviesdama telefonu griebiausi turėklo ir užstriksėjau laiptais į viršų. Sustojau prie medinių durų už kurių matėsi tamsa. Apsižvalgiau ar niekas neatsekė manęs ir ar nieko nepažadinau. Buvau viena nei vieno liudininko. Paliečiau durų rankeną ir tyliai ją nulenkiau... Durys buvo užrakintos.

Tai buvo tikra neviltis. Sukoriau tokį kelia iki palėpės vien dėl beisbolo lazdos , o pasirodo durys buvo užrakintos. Aš taip lengvai nepasiduosiu. Na jau ne ryte nesiruošiu sutikti jo be lazdos jei reikės išlaušiu šias duris , bet gal geriau pirmiausia patikrinkime įprastas vietas.

Pasistiebusi ant sveikos kojos pasiekiau durų staktą ir mano laimiai pirštai iš kart apčiuopė šalta metalo gabaliuką. Paėmusį jį į rankas pašviečiau į durų spyną. Raktas durų laimei tiko. Atrakinusi prakeiktas duris dar kart apsižvalgiau ar niekas neatsikėlė. Koridoriuose buvo ramu. Tyliai atvėriau palėpės duris ir žengiau į ją.

Buvo keista. Tai tikriausiai pirma mano matyta palėpė kurioje nebuvo dulkiu. Tai buvo tarsi kambarys kuriame dažnai lankomasi. Gal Kai čia užsiima kokiais nešvariais darbeliais. Visai nenustebčiau jai tas vaikinas čia kankina kokias nekaltas mergaites nors palaukit jis minėjo jog turi rūsį... Geriau pagalvojus jis tikriausiai nusisamdo kokia kekšę ir ją parsitempęs namo kankiną ją rūsyje juk jis sakė , kad paguodos iš jo galiu nesitikėti. Manau tai galioja ne tik man..

Nusiviepusi pasišviečiau kelę į palėpės gilumą. Užlipusi keliais laipteliais apsidairiau aplink. Dabar stovėjau palėpės šone iš kurio viskas matėsi. Mažas langelis lubose suteikė menką apšvietimą. Bandžiau surasti šviesios jungiklį , bet jo niekur nesimatė , tad pasidaviau. Pašviečiau ton pusėn kur matėsi daiktai. Tai buvo didelis darbo stalas apkrautas dėžėmis. Šalia to stalo stovėjo lenta kuri buvo uždengta audeklu.

Gūžtelėjusi pečiais prišoliavau prie stalo ir atsirėmiau į jo kraštą. Dar kart nušviečiau palėpę niekur nesimatė beisbolo lazdos. Atsidususi spyriau į lentos stovą. Audeklas dengęs lentą nuslydo ant grindų.

-Velniava.

Sumurmėjusi pasilenkiau paimti baltą medžiagą. Jau norėjau ją gražinti į jos vietą , bet pamačius kas kabo ant lentos audeklas išslydo iš rankų. Negalėdama patikėti savo akimis priėjau arčiau. Rankos drebėjo labiau nei tada , kai sužinojau jog Kai tiria mano tėvų bylą. Dabar viskas atrodė realiau.

Didelioje kvadratinėje lentoje kabėjo nuotraukos , užrašai , pastabos ir visa tai buvo apie tėvų bylą. Drebančiais pirštais paliečiau mamos nuotrauką. Ašaros tekėjo skruostais. Žvelgiau visas nuotraukas iš eilės. Jose buvo mano brolis , aš , mano draugai. Štai avarijos nuotraukos.

Lentoje kabėjo ir mamos sudarkyto kūno nuotraukos. Negalėjau patikėti savo akimis nenorėjau to matyti. Nenorėjau vėl visko prisiminti. Kūnas drebėjo nuo išgąsčio. Vaizdas pradėjo lietis. Suklupau kartu užkliuvau dėžę. Visas dėžės turinys pasklido man po kojomis. Nukritęs telefonas apšvietė nuotraukas darytas tėvo skrodimo metu.

Ten buvo ir motinos skrodimo išvados. Lėtai paėmiau papkę. Niekas man nepranešė , kad mamos kūnas buvo rastas. Visą laiką maniau , kad jis kažkur pūna supjaustytas , išniekintas. Jau norėjau praskleisti lapus bet akyse pasidarė tamsu.