Hope Hotel

2.28

Sauleles nežinau, kaip bus dėl rytojaus dalies,  nes ryt man į pasimatyma tai nežinau ar bus dalis.  Atsiprašau.  (Jai kas nežinot man bus 20m tad laikas susirast vaikiną).

Vienoje rankoje laikiau mūsų kepures ir savo saulės akinius. Iškvėpiau visą orą iš plaučių ir sukaupiau visą drasą. Žengiau tuos kelis žingsnius kurie skyrė mus. Pasistiebiau ant pirštų galiuku ir paliečiau Kai lūpas savosiomis. Vaikinas iš kart atasakė į mano bučinį. Jo rankos apsivijo mano liemenį.

Jis švelniai glamonėjo mano lūpas savo putliomis , švelniomis lūpomis. Jos atsargiai bučiavo mano nedrąses lūpas. Tai buvo , tai ko nesitikėjau... Nežinau , kaip tai apibudinti žodžiais , bet vieninteli dalyką kurį galiu pasakyti , tai kad šis bučinys buvo geriausias iš mano visų turėtų bučinių.

Vaikinas švelniai pabučiavo mano lūpą viršutinę lūpą ir atsitraukė. Pakštelėjo į kaktą ir atsargei stumtelėjo mane toliau nuo savęs. Nedrįsau pakelti savo akių. Nežinojau kaip tai padaryti. Man reikėjo vandens. Ne man reikėjo visos jūros. Kūnų lakstė karščio bangos kurios varė mane iš proto.

-Man reikia vandens.

Vaikinas apsisuko ir nudūmė kioskelio link. Palaukit tai šis bučinys paveikė ne vien mane? Ir ar man pasirodė ar jo žandai buvo paraudė. Ne tikriausiai pasivaideno.

Kol vaikinas negrįžo su vandeniu užsidėjau skrybelę ir saulės akinius. Mažiausiai dabar norėjau žiūrėti į jo akis. Tai tikrai buvo labai bloga mintis. Kodėl aš nesugalvojau ko nors protingesnio. Pavyzdžiui pasakyti „Ačiū" tai būtų buve paprasčiau. Tik aš galiu sugalvoti pabučiuoti vaikiną dėl to , nes jis mane išgelbėjo nuo kito vaikino.

Kas toliau Alex pradėsi dovanoti savo viešbučius kiekvienam kuris elgsis su tavimi mandagiai. Ahhh... Kas padarytas tas padaryta belieka susitaikyti su pasekmėm.

Jongim grįžo su dviem vandens buteliukais. Nieka netaręs ištiesė viena jų man. Jis net nepažvelgė į mane. Bet dabar aiškiai mačiau , kad jo skruostai buvo nuraude. Jis giliai kvėpavo ir atrodė jog bandė susivaldyti.

Ištiesiau jam jo kepurę. Jo rankos atsargei ją paėmė. Jis stengėsi nebeprisiliesti prie manęs. Atsisukau vandenį ir gurkštelėjau jo. Tai buvo įdomu. Pirmą kart matau , kad vaikinas reaguotu panašiai kaip aš. Jis užsimaukšlino savo kepurę ir nežvelgdamas į mane tarė.

-Eime surasti vaikų.

Sekiau paskui detektyvą ir bandžiau susitvardyti. Jis ėjo neskubėdamas ir visą laiką gėrė vandenį. Atrodė lyg būtų negėrės savaitę laiko. Pati laikiau buteliuką rankoje ir nebežinojau kaip elgtis. Tai mane sutrikdė. Jongim buvo nuraudęs , o jo akys išsiplėtusios ir apsiblaususios , taip jis atrodė , kai paėmė iš manęs kepurę. Tai jį taip paveikė mūsų bučinys.

Papurčiau galvą ir žvilgtelėjau į priekį. Vaikai mums mojo stovėdami prie pilies įėjimo. Šyptelėjau jiems. Jie atrodė tokie mieli šalia vienas kito. Reinas laikė Arielės ranką , o mergaitė šypsojosi , kaip graži princesė.

-Kur jūs taip ilgai?,-pasiteiravo jie , kai mes priėjom.

Raudonis vėl užplūdo mano skruostus. Nusukau savo akis į didingą pilį. Prie įėjimo buvo užrašyta „Ilgaplaukės pilis".

-Eime kol saulė dar nenusileido,-tarė Kai.

-Kodėl jūs nuraudot?,-įtarei paklausė Arielė.

-Nes mums karšta,-mestelėjau,-Eime nespėsim pamatyti saulėlydžio.

Vaikai nebeklausinėjo. Mergaitė paėmė Kai ranką ir kartu nuėjo į pilį.

Stovėjome stikliniame rate kuris buvo iškeltas 8 metrų aukštyje. Visas disney landas buvo lyk ant delno. Saulė po mažu leidosi ties mikimauzo namu. Nusiėmiau saulės akinius ir stebėjau reginį. Reinas stovėjo šalia manęs laikydamas Arielės ranką. Jie buvo tokie nustebė , jog negalėjo nustoti žiūrėti į spalvotai besidažantį dangų.