Vakaras Apvertęs Mūsų Likimus

•4•

Spardydamasi net nepastebėjau, kaip vyrui trenkiau iš kojos į pilvą ir jis susilenkęs klūptelėjo. Aš tuo pasinaudojusi nerangiai nušokau nuo jo ir pradėjau bėgti į pirmą pasitaikiusią pusę

- Padėkite!!,- sušukau sunkiai bėgdama su aukštakulniais. Juos nusimetusi netikėtai buvau pargriauta ant žemės, o rankos laikomos stiprių gniaužtų

- Dar kartą sušuk ir aš tau išrausiu liežuvį, kurį sušersiu šunims,- sušnypštė tamsiaplaukis vis labiau spausdamas mane prie žemės. Iš skausmo suinkščiau įsikąsdama į apatinę lūpą

- Prašau paleiskit mane aš niekam nepasakosiu apie jus,- kūkčiodama tariau

- Man neįdomūs tavo maldavimai, jei pasakiau, kad nerizikuosiu reiškiasi tu vyksi su manim,- šaltu tonu taręs per prievartą mane pakėlė ir surakinęs gležnas mano rankas savo geležinėmis rankomis pradėjo vesti link juodo autobusiuko. Dar kiek pasipriešinusi greitai atsidūriau jo viduje. Stipriai užtrenktos durys tuoj pat užsirakino, o aš beviltiškai ieškodama išėjimo dairiausi po visą autobusiuką. Staiga netikėtai po sodyne aptikau šaltą metalo gabalą. Išsitraukusi jį vos nepaleidau ant žemės. Mano rankose buvo tikrų tikriausias ginklas. Drebėdama iškėliau jį prieš save lyg laukdama artėjančios kovos tačiau dabar jį būtų neapdairu panaudoti, tad užsikišusi  už nugaros apsidariau netoli savęs išvysdama savo pagrobėją. Manęs jis negalėjo matyti, kadangi autobuso langai buvo užtemdyti tačiau aš jį kuo puikiausiai galėjau stebėti. Dar kelis kartus kažką sušukęs vaikinas patraukė link autobuso. Pasisekė tai, jog jis buvo vienas, tad taip lengviau bus pabėgti. Įsėdęs ir net nepažvelgęs į mane vaikinas užkūrė autobusiuką ir pajudėjo iš mašinų aikštelės. Giliai kvėpuodama supratau, jog tai gali būti mano paskutinė kelionė, kadangi kaip ir sakė per žinias jis buvo nuteistas už merginų pardavimą ir išniekinimą. Labiau susigūžiau ant sodynės net nepajausdama kaip akyse susikaupė ašaros. Galbūt man taip ir skirta nugyventi šį gyvenimą. Juk aš nieko neturiu nei šeimos, nei artimųjų tik Megan ir Marką, kurie, manau, taip pat greitai apsipras su mano pagrobimu, o galbūt ir mirtimi. Nutekėjus vienai ašarai jų nebestabdžiau. Tegul jos bėga, juk nebeturiu ko prarasti. Sukūkčiojus atkreipiau vaikino dėmesį tačiau jo akyse nesimatė jokios paguodos tik šaltis ir pavojus

- Baik žliumti, jau atsibodo visą kelią girdėt kaip kūkčioji ar dar velniai žino ką darai,- nepatenkintas balsas atsklido iš jo lūpų

- Prašau... Paleisk mane,- vis dar stengdamasi jį palenkti į savo pusę tariau

- Argi tu nesupratai? Kokia kalba tau reikės paaiškinti, jog niekur iš čia nedingsi, o jei ir dingtum surasčiau tave, kad ir iš žemių ištraukčiau, o tuomet sulaužęs po vieną pirštelį stebėčiau tave kankinančiąsi,- šaltu tonu tarė visai be jokių emocijų. Nuo jo tokio žodžių net nepastebėjau kaip pradėjau drebėti, o plaučiuose pradėjo trūkti oro. O ne, tik ne dabar. Kai būdavau maža visada užeidavo priepuolis, kurį su laiku išsigydžiau tačiau nuo per didelės įtampos jis gali ir vėl atsinaujinti

- O.. or..r o,- sunkiai teištariau žodžius tačiau vaikinas nekreipė dėmesio

- Galvoji, jog apgausi mane su savo vaidinimu? Patikėk dar ne tiek esu matęs,- šaltai tarė tačiau pamatęs mano išbalusį veidą staiga sustojo į šalikelę,- Po velniais,- nusikeikęs greitai išlipo iš mašinos ir atlopojęs mano duris išnešė į gryną orą. Dusdama kelis kartus giliai įkvėpiau jausdama, jog į plaučius įeina po truputėlį oras. Galiausiai išsilaisvinusi iš jo gniaužtų susvirduliavusi atsistojau ir atsirėmiau į mašiną. Užvertusi galvą užmerkiau akis pagalvodama, jog buvau per žingsnį nuo mirties. Dar kelios sekundės ir būčiau iškeliavus į kitą pasaulį, kuriame tikriausiai jau manęs laukia teta

- Kas per velnias čia ką tik buvo?,- netikėtai išgirdau piktą vaikino balsą

- Astmos priepuolis,- vieninteliai žodžiai išskriejo iš mano lūpų taip tyliai, jog atrodo net pati jų neišgirdau

- Ar dažnai jie būna?,- atrodo tai buvo pirmas normalus jo klausimas per visą mūsų kelionę,- jog žinočiau ar kada nepadusi mašinoje,- pratęsęs savo sakinį sužlugdė mano mintis apie jo rūpestingumą. Šis vyras to neturi net kruopelytės

- Jie kyla nuo per didelės įtampos ir streso,- pagaliau galėdama normaliai kalbėti tariau

- Man neįdomu nuo ko jie kyla. Savo graudžias istorijas gali pasilikti sau,- spjaute išspjovė žodžius galutinai parmušęs mane nuo savo tokio nemandagumo ir žiaurumo

- Tai pirmas kartas, jie būdavo tik vaikystėje,- sutelkdama savo dėmesį į jį tariau tačiau jo akys taip ir liko šaltos, bei nerūpestingos

- Manau, jau jis praėjo, o dabar sėsk į mašiną, nes mūsų laukia dar ilgas kelias,- paprastai taręs norėjo mane įsodinti tačiau griebiausi už šiaudo

- Ar galiu... na.. atlikti reikalus, aš labai greitai,- vos ne maldaudama paprašiau

- Už kelių mylių bus degalinė ten ir galėsi atlikt tuos savo reikalus, o dabar sėsk

- Bet, juk tu nenori, jog aš tau pridaryčiau į mašiną,- man tai tarus jis sukando dantis

- Gerai, duodu tau dvi minutes, jei bandysi bėgt, pasekmės bus skaudžios, pati žinai,- šaltai taręs linktelėjo į miško pusę,- pradedu skaičiuot,- jam nespėjus daugiau nieko pasakyti greitai nuėjau į mišką. Širdis atrodo tuoj sustos dėl galimybės pabėgti. Smarkiai rizikuosiu, jei tai darysiu tačiau nieko nedarant jis gali mane, bet kurią sekundę nužudyti. Galvoje mintys lenkė vieną kitą, o pasekmės buvo dar didesnės

- Minutė,- išgirdau kaip vaikinas sušuko. Šaltis perėjęs per kūną užvaldė mano smegenis, tad nieko nelaukdama pradėjau bėgti. Stengiausi bandyti sekti mėnulį ar medžių viršūnes, kurios man padėtų pabėgti tačiau baimė to neleido daryti, kadangi venomis kunkuliavo adrenalinas. Kažkur toli už savęs išgirdusi sušukimą ir supratau, jog mano laikas baigėsi. Bėgau kuo greičiau tačiau kojos vis kabinosi už įvairių šakų, tad nemažą jų dalį buvo pradėję perštėti. Netikėtai prieš save išvydau medžių proskyrą ir išbėgusi į kelią pastebėjau tris įvažiavimus. Ženklų niekur nesimatė kaip ir namų ar gyventojų. Pasiekusi vidurį kelio netikėtai išvydau prieš save mašinos šviesas. Jai sustojus norėjau eiti link žmogaus tačiau stabtelėjau atsižvelgdama į jos numerius. Atrodo širdis nusirito į kulnus supratusi, jog tai tas pats autobusiukas. Apsisukusi pasitelkdama savo paskutines jėgas pradėjau bėgti mintyse jau galvodama apie pasekmes, kurių susilauksiu. Deja dėl mano išsekimo vos nubėgusi kelis metrus buvau pagauta ir pakelta į orą. Bandymas įspirti buvo prastas sumanymas, kadangi vos vaikinas pastatė mane ant kojų tuo pat buvau prispausta prie mašinos

- Juk įspėjau, o tu nesiklausei, dabar mergele pasiruošk blogąjąm,- šaltu tonu taręs dar stipriau mane prispaudė prie mašinos nukeliaudamas savo rankomis man link šlaunų. Sustingusi išplėčiau akis

- Prašau nereikia, daugiau tai nepasikartos,- verkšlendama tariau vos laikydamasi ant kojų tačiau jis nesustojo ir toliau keliavo link tarpkojo

- Išdulkinsiu tave taip stipriai, jog suprastum ką reiškia paklusnumas,- sušnypštęs įrėmė savo pirštus į mane, o aš neišlaikiusi skausmo cyptelėjau

- Prašau...,- kūkčiodama tariau

- Ko prašai? nori, kad greičiau įeičiau į tave?,- aršiai paklausė, o aš greitai papurčiau galvą,- tad įdėmiai manęs paklausyk,- pagaliau patraukęs savo pirštus tarė,- kad daugiau nebūtų tokių išsišokimų, nes kitą kartą palauk nebus, supratai?,- jam tai tarus linktelėjau,- žodžiais!,- sušuko

- Supratau,- sukūkčiodama tariau

- Ir nežliumk, nes užklijuosiu burną,-sugriebęs mano alkūnę įstūmė į autobusiuką ir užtrenkęs dureles greitai jį apėjo kartu pats įsėsdamas. Ir ką dabar man daryti, kai nebeturiu galimybių pabėgti? Vieną žinojau apie šį žmogų. Jis yra tikras monstras beširdis.