Vakaras Apvertęs Mūsų Likimus

•81•

Meisonas

Iš palatos išėjau piktas ir kartu nusivylęs. Galvojau, jog tikrai rasime Elizabeth. Pasirodo Denas iš anksto buvo pasirūpinęs, jos planais. Jei tik galėčiau, nuraučiau jam galvą, gaila, jog jis jau seniai pradvėsęs guli kokioje grabėje ar mirksta ežere. Savo vyrų taip ir nepaklausiau ką su juo padarė. Tačiau dabar man tai nerūpi. Turiu kuo greičiau nuvažiuot į būstinę ir surengt paiešką. Kitaip, negausiu ramybės.

Po dvidešimties minučių jau stovėjau kieme, o prieš įeinant į namą dar surūkiau cigaretę. Galvoje tik kirbėjo mintys apie kažkieno smegenų ištaškymą. Vos tik įžengiau į salę visų balsai nutilo, o akys sužiuro į mane. Kai kurie žvelgė su baime, kiti pasitikėjimu savimi, tačiau nė vienas nepratarė nė žodžio

- Kokia padėtis?,- suirzęs tariau vienam iš vyrų. Jis bailiai apsidairė ir papurtė galvą. Sukandau dantis ir greitai priėjęs pakėliau už atlapų,- klausiau, kokia padėtis?!,- sušukau salėje vyraujant mirtinai tylai. Sunkiai nurijęs seiles, vyruką išmušė prakaitas. Jis kažką sumurmėjo, kol tuo tarpu jo akys buvo išsprogę

- Ei ei, paleisk jį. Jis tik eilinis darbuotojas,- išgirdau Džeimso pašaipų balsą. Dar kartą pažvelgiau į praplikusį vyrą ir atleidau rankas. Tuomet atsitraukiau ir suspaudžiau kumščius

- Nori, kad tau galvą nuraučiau?,- piktai ištariau. Jis pavartęs akis  prisistatė prie manęs

- Turim pasikalbėt. Man atrodo žinau, kur gali būti Elizabeth,- surimtėjęs tarė ir trumpai žvilgtelėjo į vyrus,- dviese,- pridėjo kartu linktelėdamas galva į kabinetą

- Taip, gerai,- nusileidau,- visi prie darbo ir jei dar kartą taip susimausit išmesiu!,- sušukau

- Argi tai buvo būtina?,- Džeimsas paklausė, kai ėjome koridoriumi

- Tik nepradėk,- žvigtelėdamas į jį tariau,- per jų neatsakingumą viskas sugriūna.

Vos tik durys užsidarė Džeimsas giliai atsiduso

- Meisonai, kaip čia pasakius,- vaikinas apsidairė ir atsisėdo ant kėdės, pasekęs jo pavyzdžiu sudribau ir persibraukiau ranka plaukus,- Elizabeth yra pagrindinė Meksikos  "šešėlis" gaujos vadė... O ją visi vadina Juodąją Rože...

- Po velniais,- sumurmėjau

Laila

Man buvo baisiai neramu dėl Meisono subjurusios nuotaikos. Kad ir kaip jis stengėsi tai nuslėpti nuo manęs, vis tiek pastebėjau, jog žinia viską sugadino. Situaciją dar labiau pablogino Elizabetos dingimas. O aš tuo tarpu turiu gulėti šioje lovoje ir net raumenėlio nepajudinti. Niekada nebuvau kantri, tad ir šis atvejis neišskirtinis. Paėmusi telefoną, kuris buvo padėtas ant spintelės surinkau numerį

- Sveikas Džeimsai, turiu prašymą...

- Laila, tu ką tik pabudai iš komos. Negaliu tau padėti išeiti. Tuo labiau Meisonas mane nugalabys už tai,- net nespėjusi išdėstyti plano vaikinas perskaitė mano mintis. Šyptelėjau dėl jo nuovokumo nustačiau graudų balsą

- Bet juk Meisonui manęs reikia, pats žinai kaip jis įsiunta už nieką,- lėtai kalbėdama pirštais persibraukiau per plaukus. Kelias sekundes vyravo mirtina tyla

- Gerai jau, būsiu už kelių minučių...

- Ačiū! Lauksiu,- sušukau prieš baigdama pokalbį. Vaikinas dar kažką nepatenkintas sumurmėjo, tačiau taip ir nesupratau ką. Per tą laiką, kol Džeimsas važiavo galvojau, jog numirsiu iš nuobodulio. Plius negalėjau pati net rūbų apsirengti. Vis dar jaučiau maudimą pilve, tačiau seselės išsiprašiau atnešti man nuskausminamųjų. Jie šiek tiek padėjo numalšinti skausmą. Nors ligoninėje guliu visai trumpą laiką, tačiau tas kvapas baigia nužudyt. Niekad nemėgau ligoninių, o ką jau kalbėti apie maistą ir vaistus... Viską turi daryt per prievartą, gulėt, valgyt, gert daug skysčių ir svarbiausia ilsėtis. Aš nesu toks žmogus, kuris paklūsta taisyklėms, o ypač nekenčiu kažką daryti, ko pati nenoriu, tokia jau ta žmogaus prigimtis, pagalvojau ir kaip tik tuo metu į palatą įsiveržė Džeimsas. Nepatenkintas, iš karto matėsi veide

- Sveikas, Džeimsai,- pamojau jam ranka lyg mažas vaikas. Jis pavartė akis

- Juk pati supranti, kad Meisonas nebus tuo patenkintas, man nuims galvą, o tau gerai išplaks subinę, kad žinotum, jog negalima elgtis taip, kaip pati nori,- jis retkarčiais šyptelėdamas paėmė mano rūbus nuo kėdės atlošo ir priėjęs pabučiavo į kaktą

- Žinau tiek, jog dabar jam manęs reikia šalia, todėl nesiruošiu čia gulėti, kol tuo tarpu jis raunasi plaukus nuo galvos ir jaudinasi dėl Elizabetos

- Tavo žiniai jis nieko nesirauna, bet kirpykla jam praverstų. Jau kelias savaites vaikšto kaip urvinis,- stuktelėjau jam į petį ir prisimerkiau

- Jis - mano vyras, todėl prašyčiau nekalbėti apie jį tokių niekų,- nepatenkinta burbtelėjau. Juodaplaukis šyptelėjo, tačiau nieko nesakė

Su Džeimso pagalba netrukus buvau aprengta laisvomis kelnėmis ir megztiniu. Nors ir niurzgėjau, jog sukaisiu, vaikinas net nekreipė dėmesio į mano atsišnekinėjimą. Jis tiesiog įrengė mane lyg į kokoną ir tuomet atėjo blogiausias momentas, kai reikėjo sėstis į vežimėlį. Bandžiau įkalbėti Džeimsą, jog užteks ir ramentų, tačiau jis į tai numojo ranka. Ot, koks užsispyręs...

Kai jau galvojau, jog blogoji dalis praėjo, vis gi registatūroj niekas taip lengvai nenorėjo manęs paleisti. Seselė griežtai ginčijosi su Džeimsu, kol jam išseko kantrybė. Laimei kaip tik tuo metu pasirodė gydytojas. Pamatęs sėdinčią vežimėlyje jam tiesiogine žodžio prasme iššoko akys ant kaktos

- Panele Hemmings, jūs turite grįžti į palatą, juk sveikata dar visai silpna, nagi, pajudėsiu jus į palat...

- Visų pirma jums aš esu Ponia Karter,- nutraukusi griežtai ištariau,- jei neprisimenate mano vyras gali priminti, tačiau ne tik gražiuoju būdu,- aršiai kalbėjau, jog net pritrūko oro. Pajautusi Džeimso rankas ant pečių trumpam žvilgtelėjau į jo klausiamą veido išraišką. Mirktelėjusi vaikinui atsisukau į gydytoją. Jis dvejodamas lėtai apsilaižė lūpas ir kelis kartus sumirksėjo. Tuomet paėmė seselės laikomą lapą ir pasirašė į jį. Ištiesęs link manęs papurtė galvą

- Labai tikiuosi, jog nedarau klaidos leisdamas jums išeiti,- abejingai ištarė ir tuomet palinkėjęs geros dienos nuėjo. Tuo tarpu seselė stovėjo netekusi žado. Džeimsas jai pašaipiai nusišypsojo

- Adiós senõrita,- šūktelėjo dar prieš mums išeinant iš ligoninės ir tuomet abu prapliupome juoktis

- Matei jų išraiškas?,- kikendama paklausiau

- Ką jau kalbėt apie tą gydytoją. Atrodė lyg liežuvį būtų prarijęs,- Vaikinas pritariamai juokėsi. Nors žmonės ir žiūrėsi skersai mes lyg paleisti iš zoologijos sodo nevaržėm savęs,- tik man labai įdomu, kas įvyko, kai manęs nebuvo ir ką reiškė tas pasakymas apie Meisoną?

- Papasakosiu pakeliui,- nusiraminusi ištariau, kai jau buvome prie mašinos. Vaikinas linktelėjo ir vėl pradėjome juoktis

~~~~

Po dvidešimties minučių galiausiai atvykome į būstinę. Šiek tiek jaučiau kaip dreba kojos, kadangi žinojau, jog Meisonas tikrai neapsidžiaugs išvydęs mane tokią. Su Džeimso pagalba įsėdau į vežimėlį ir iš lėto pradėjau artėti link pastato

- Pasiruošusi?,- Vaikinas abejingai paklausė. Žvilgtelėjusi per petį linktelėjau galva ir tyliai sumurmėjau

- Dabar arba niekada,- ties šiais žodžiais juodaplaukis atidarė duris ir įstūmė vežimėlį. Kaip mat pajaučiau kaip pradeda greičiau plakti širdis, o kūną išmuša šaltas prakaitas. Kodėl aš iš viso jaudinuosi? Juk jis mano vyras ir nieko blogo nepadarys, na, nebent apšauks ir dar velniai žino ko prisigalvos. Atsidūrusi pagrindinėje salėje pamačiau daug nematytų iki šiol veidų. Visi buvo susikoncentravę  į Meisoną ir jo dėstomą planą, jog niekas net nepastebėjo manęs. Na, beveik niekas...

- Laila, ką čia veiki?,- Amelia išplėtusi akis ištarė. To pakako, jog Meisonas nutrauktų savo kalbą ir pažvelgęs į mane nužudytų žvilgsniu.

Spėkit kas pagaliau susiėmė ir parašė dalį... ❤ Kadangi sulaukiau nemažai klausimų apie tai kada planuoju parašyti naują dalį, galiausiai pasakiau sau, kad turiu tai padaryti ir štai!! Labai dėkoju toms, kurios laukė ir buvo ištikimos šiai istorijai. Faktas, jog daugumą nuvyliau dalių nekeldama ilgą laiko tarpą. Tikiuosi, jog ši dalis patiko ir kartu pasimelskime, jog kitos nereikėtų tiek laukti, kiek reikėjo šios. ❤❤