Vakaras Apvertęs Mūsų Likimus

•68•

Laila(Megė)

Įvažiavus į miestelį šiek tiek sumažinau greitį, jog galėčiau apsižvalgyti ir geriau pažinti šią vietovę. Tvarkingai sutvarkyti parkai, įvairūs namai man kėlė nuostabą, bet kartu ir džiugesį, jog gavau progą čia apsilankyti. Važiuojant pagrindine gatve mano dėmesį atkreipė senas, didžiulis miesto laikrodis, kurį, rodos, jau esu mačiusi ankščiau. Kelioms sekundėms žvilgsniui užsilikus ties pastatu net nepastebėjau, kaip sustojau, o už manęs važiuojančios mašinos vairuotojas pradėjo skleisti signalizacinius įspėjimus, tad jei tuoj pat nepasitrauksiu sulauksiu dar daugiau nepasitenkinimo. Kelis kartus sumirksėjusi persijungiau bėgį ir nuvažiavau toliau. Šiek tiek sutrikau, jog iš kažkur jau esu mačiusi tą laikrodį. Galbūt kokiame laikraštyje ar žurnale...

Per daug nesukdama galvos netrukus pasiekiau savo gyvenamą vietą ir įsukau į kiemą. Mano laimei be maniškio namelio čia stovėjo tik keli toki. Tikriausiai seni žmonės čia užsiliko nenorėdami persikraustyti į miestą. Ši vietovė man kaip mat įsirėžė į atmintį, dėl savo grožio ir net gi nematomos, tačiau ryškiai jaučiamos laisvės. Aplink mane vyravo vien tik miškai, iš toli girdimas upės čiurlenimas, o sode pastebėjau nemažą plotą sodintų rožių ir kitų gėlių, kuriomis galėsiu užsiimti laisvu laiku.

Nusišypsojau. Nežinau kada paskutinį kartą buvau nuoširdžiai nusišypsojusi, tačiau šis kartas buvo kitoks, nes mano veide švietė tikrų tikriausia šypsena. Medinis namelis nebuvo pernelyg didelis ar išskirtinis, tačiau man patiko jo stilius. Galiausiai galėsiu pabūti viena, nieko netrukdoma ir nesiundinėjama.

Padvelkus šiltam vasaros vejeliui užsimerkiau ir giliai įkvėpiau. Girdėjau paukščių čirenimą vieną per kitą vis garsesnius jų skleidžiamus garsus

- Labas!,- visai šalia pat išgirdau moters balsą. Krūptelėjusi greitai atsimerkiau prieš save išvysdama pusamžią moterį su plačia šypsena,- atsiprašau, jei tave išgasdinau, tik norėjau įsitikinti kitų žmonių kalbomis, jog čia kažkas apsigyvens,- lėtai pratarė ir aš jai šyptelėjau papurtydama galvą

- Ne, viskas gerai,- trumpai ištariau. Moteris kryptelėjo galvą ir dar kartą atidžiai mane nužvelgė. Tuomet tvirčiau suspaudė lūpas ir atsiduso,- ar kažkas ne taip?,- tyliai paklausiau pastebėjusi jos ištįsusį veidą. Ji kaip mat papurtė galvą ir apdovanojo dar viena šilta šypsena

- Taip ir nepsisistačiau, aš..,- moteriai nespėjus ištarti savo vardo suskambo mano telefonas. Atsiprašiusi pasitraukiau toliau ir atsiliepiau Denui

- Sveikas, aš jau vietoj, kažko reikėjo?

- Ne, tik norėjau įsitikinti ar jau pasiekiai namelį. Beto Mege, pasistenk nebendrauti su ten gyvenančiais žmonėmis, juk nežinia ar jie su gerais tikslais tave priims,- jam tai ištarus mano akys nuslinko link moters, kuri plačiai šypsodamasi dairėsi lyg pirmą kartą matytų šį namelį. Liežuviui pradėjus pintis nusprendžiau, jog Denui nesakysiu apie ją, tad sutikusi nutraukiau skambutį ir įsidėjau telefoną į kišenę.

Akmenėliais grįstu takeliu grįžau pas moterį, kuri kaip tik žvelgė į sodelį

- Jei kada reikės pagalbos su gėlėmis būtinai sakyk man, visada pasiruošusi padėti,- lyg nujausdama mane moteris atsisuko

- Būtinai,- šyptelėjusi ištariau

- Vis dar nežinau tavo vardo,- ji lėtai ištarė pakreipdama galvą. Prikandusi lūpą prisiminiau prieš kelias minutes sakytus Deno žodžius. Tačiau vos pažvelgusi į moterį kažkodėl pajaučiau šilumą sklindančią nuo jos

- Aš Megė,- prisistačiau jausdama įdėmų jos žvilgsnį,- o jūs būsit...

- Ak taip. Aš Amelia, gyvenu čia jau nesuskaičiuojamą metų skaičių,- ji nusijuokė. Aš taip pat nusišypsojau

- Malonu žinoti, jog sulauksiu iš jūsų pagalbos, tačiau pasistengsiu viską padaryti savarankiškai, nenoriu jūsų apkrauti,- pilnai neapgalvojusi žodžių ištariau. Giliai savyje jaučiau, kad galiu pasitikėti šia moterimi ir tai man buvo kiek keistoka. Juk ją pažįstu tik kelias minutes, tačiau jaučiuosi, lyg būtume labai artimos. Per šiuos metus kiek gyvenau pas Deną niekad nejaučiau šilumos sklindančios nuo jų, nes visa tai pakeitė atšiaurumas ir šaltis

- Ką jau,- ji numojo ranka,- aš ir taip nelabai ką turiu veikti, o kadangi tu atkeliavai į čia būtinai turėsi apsilankyti svečiuose,- ji linksmai pagrūmojo pirštu ir aš sukikenau

- Žinoma. Jei nesupyksit aš jau eisiu. Reikia išsikrauti daiktus ir dar apsižvalgyti,- Amelia linktelėjo galva ir atsisveikinusi patraukė keliu. Šie nameliai nebuvo vienas prie kito. Juos būtų galima pavadinti vienkiemiais, kadangi atstumas nemažas.

-----

Po kelių valandų iškrovusi ir susidėsčiusi daiktus galėjau išsitiesti ant patogios lovos. Deja mano ramybė ilgai netruko, kadangi prisiminiau, jog turiu išgerti Deno duotus vaistus. Juos geriu jau nuo avarijos. Denas sako, jog jie turėtų man padėti viską atsiminti, tačiau pagerėjimo požymių vis dar nepastebiu. Įsimetusi tabletę į delną įsipyliau vandens ir keliais gurkšniais nurijau.

Persirengusi patogesniais rūbais, išėjau į lauką, kuriame skaisčiai švietė saulė. Kadangi buvau su peruku jaučiausi lyg mano galva degtų. Prisiminusi, jog mašinoje turiu skrybėlę nupėdinau iki jos. Vos tik atrakinau automobilį pro mane pralėkė juoda audi markės mašina. Susiraukiau, kai jos dulkės pasiekė mano veidą ir pradėjau sau po nosim keikti tą žmogų. Nusekusi akimis pastebėjau, jog ji sustoja Amelios kieme. Labiau atkreipusi dėmesį į mašinos numerius nutirpau, o po kelių sekundžių mano protas aptemo išvydus iš jos išlipant tamsiaplaukį vaikiną visai kaip ir nuotraukoje, jis dėvėjo juodus drabužius tik čia Meisonas buvo su akiniais nuo saulės.

Užlindusi už mašinos iš pasalų sekiau kievieną jo žingsnį, tačiau kai vaikinas pasisuko į mano pusę nespėjau pasilenkti, tad teko apsimesti, jog kažko ieškau mašinoje. Ilgiau nei minutę užsilikęs jo žvilgsnis ties manimi sukėlė keistus šurpuliukus. Toks šaltas, tačiau kartu ir traukiantis dėmesį. Nenorėdama sukelti įtarimų lėtai slinkau link namų, kol neišgirdau savo vardo sklindančio iš Amelios lūpų. Sustingusi pasisukau į jos pusę ir sukandau dantis, kai vaikino žvilgsnis įsirėžė teisiai man į akis. Nors Meisonas ir nebuvo arti, tačiau aš jaučiau jo kiekvieną įkvėpimą ir atrodo net gi širdies dūžį. Mane tai jaudino, tačiau kartu ir šiurpino. Nenuleisdama akių lėtai pradėjau eiti link jų. Su kiekvienu žingsniu vis labiau norėjau apsisukti ir pasprukti nuo jo. Kvėpavimui pradėjus trūkčioti mane apėmė keistas jausmas, o galva pradėjo svaigti. Prieš save išvydau baro ar klubo skersgatvį, o tuomet daug vyrų žvelgiančių į mane, bet tai nebuvo taip svarbu, kadangi atsisukus tamsiaplaukiui supratau, jog tai - ne sapnas. Aš ten buvau arba tai kažkokios haliucinacijos nuo vaistų.

Amelia pastebėjus, jog svirduliuoju išsigando ir pradėjo greitai artintis. Jai iš paskos neatsiliko ir Meisonas. Deja paskutinis dalykas ką prisimenu buvo tamsiaplaukio glėbis ir jausmas, kai jis pakėlė mane. Kartu galėjau įkvėpti svaiginančią jo kvepalų, kurie privertė mano kūną įsitempti.

Kiek paėję už degalinės tamsplaukis išsitraukė cigaretę ir užsidegęs įtraukė nuodingų nikotino dūmų. Stebėdama jį prisiminiau jo vardą. Meisonas.
Po kelių minučių baigęs rūkyti vaikinas numetė ir užtrypė cigaretę. Priėjęs prie manęs norėjo paimti už rankos tačiau netikėtai kažką pamatęs už manęs susiraukė. Vos tik man norint pažiūrėti kas tai vaikinas delnais suėmė mano veidą ir netikėtai įsisiurbė į lūpas.

Pašokusi iš vietos greitai atsimerkiau prieš save išvysdama Amelios išgastingą veidą ir Meisoną ramiai stovintį prie durų ir tyrinėjantį mane žvilgsniu.