Vakaras Apvertęs Mūsų Likimus

•58•

Man vis dar būnant Meisono glėbį netikėtai iš kažkur atsirado jo vadinamasis brolis. Vaikino apranga  ne ką skyrėsi nuo praeito jo apsilankymo, o veide buvo matyti dar vienas auskaras, šį kartą lūpoje. Pamatęs mus jo šypsena keistai praplatėjo, o mane nukrėtė šaltis. Peržvelgęs manąjį kūną jis prikando lūpą ir keliais žingsniais prisiartino prie mūsų

- Ir ką gi mes čia turim! Mieląjį broliuką ir dailią jo žmonelę,- vaikinas prakalbo,- be to,- jis priėjęs norėjo paimti mano ranką, tačiau Meisonas pastūmė mane už savo nugaros,- Aš Eidanas,- lyg nieko nepastebėjęs tarė ir man mirktelėjo. Tamsiaplaukio kūnas įsitempė, o kumščiai susispaudė. Nenorėdama, jog jie pradėtų svaidytis kumščiais uždėjau savo ranką Meisonui ant nugaros. Vaikinas atsisuko ir pastebėjęs mano baimingą žvilgsnį atsiduso, o akys sušvelnėjo. Dar kartą pažvelgęs į Eidaną nuliejo jį piktu žvilgsniu ir visi kartu įžengėme į didelę svetainę, kurioje pagrindinis dalykas buvo stalas, o ant jo, nesuskaičiuojamas skaičius patiekalų. Meisono tėvas pakėlė akis į mus. Norėjau čia ir dabar sulysti į žemę arba kuo greičiau dingti, tačiau Meisonas lyg tai pajutęs stipriau suspaudė mano delną savajame ir pradėjo žingsniuoti link stalo. Perbėgusi akimis kambarį prie Maiklo pastebėjau sėdinčią moterį. Iš išvaizdos galiu spėti, jog tai - Eidano motina. Tačiau nesitikėjau, jog ji bus tokia.. tvarkinga ir maloniai atrodanti moteris. Man galvoje kaip mat susikūrė geriančios ir rūkančios moters paveikslas, kuri stengiasi iš paskutiniųjų išgyventi. Maiklas atsistojo kartu su moterimi ir įtariai mane nužvelgė. Negalėjau sukaupti savo žvilgsnio ties vyru, todėl vis dairiausi, kol galiausiai atėjo ta lemtinga akimirka, kai atsistojome vienas prieš kitą, akis į akį. Maiklas nė sekundei nenuleido nuo manęs akių ir tai tikrai man nekėlė pasitenkinimo ar laimės

- Sveikas sūnau,- galiausiai pažvelgęs į Meisoną prabilo. Iš vyro balso galėjau suprasti, jog jis pavargęs nors ir kaip mėgino tai paslėpti,- nesitikėjau, jog žinią sužinosiu iš aplinkinių ir galiu pasakyti, kad nuvylei mane,- jis papurtė galvą

- Tai buvo mano nuosprendis,- tamsiaplaukis šaltai atkirto

- Sveiki atvykę, manau, jog jau galime sėstis ir kartu viską aptarti,- netikėtai įsiterpė moteris, kol tuo metu Maiklas su Meisonu svaidėsi nematomais žaibais. Atsisukusi šyptelėjau jai ir linktelėjau galva padėkodama, jog viską sustabdė, tačiau ji tik man nusišypsojo ir papurtė galvą

- Pirma, labai norėčiau susipažinti su savo marti,- Maiklas pažvelgė į mane ir ištiesė ranką. Nurijusi gerklėje susidariusį gumulą šyptelėjau ir paspaudžiau jo ranką

- Aš Laila,- tyliai ištariau. Tačiau tai pasirodė lyg didžiausias garsas kambaryje, kadangi buvo mirtina tyla. Maiklas šyptelėjo ir linktelėjo galva

- Žinau, ne kartą rašiau laišką, kuriame minėjau tavo vardą. Per visus šiuos metus nebuvo nė sekundės, jog jį pamirščiau. Didelė užuojauta dėl tetos,- karčiai ištarė. Jis pats supranta, jog tik dėl jo atsidūriau pas tą moterį, o dabar kalba lyg būtų geriausias jos draugas. Nebegalėdama ilgiau ištverti ištraukiau savo ranką iš jo gniaužtų ir kaip mat pajaučiau Meisono rankas apsivejančias mano liemenį. Patylėjau, jog nepasakyčiau kažko nemandaugaus Maiklui, kadangi jis to ir tetrokšta, jog aš supykčiau ir išrėkčiau visą tiesą. Regis tamsplaukis ir gi nesimėgavo visu šiuo spektakliu

- Mes ilgai neužsibūsim, turim ir taip reikalų,- Meisonas šaltai ištarė ir pasodino mane ant vienos iš kėdžių. Jo žvilgsnis buvo piktas, o kūnas įsitempęs

- Na taip, juk sutuoktiniai turi kurti šeimą, manau, pats laikas pratęsti Karterių giminę,- kandžiai ištarė Maiklas. Mano akys išsiplėtė ir galima sakyti užspringau oru. Greitai atsigėriau vandens, jog nepasirodyčiau sutrikusi ir giliai įkvėpiau

- Kai ateis laikas, bus ir vaikų,- Meisonas mestelėjo. Man atrodo arba kambaryje sumažėjo oro, nes tuojau uždusiu nuo tokių kalbų. Širdis trankėsi lyg pašėlusi, o veidas išbalo. Moteris tai pastebėjusi susiraukė

- Mergaite ar tau viskas gerai?,- švelniai ištarė ir tuomet visų žvilgsniai nukrypo į mane. Lėtai linktelėjau galvą, nors viduje maišėsi dangus su žeme

- Man tik reikia nueiti į vonios kambarį,- ramiai ištariau ir lėtai pakilau

- Aš palydėsiu,- Eidanas atsistojęs kartu su manimi linksmai ištarė. Išgirdusi garsų trakšt pasisukau link Meisono ir pastebėjau jo rankose suskilusią taurę. Padėjęs ją ant stalo greitai atsistojo

- Niekur tu jos suski nelydėsi, niekada,- piktai sukandęs dantis ištarė ir pagriebęs už mano rankos nusivilko nuo stalo. Galima sakyti bėgte pasiekėme vonią ir vos tik joje atsiradome Meisonas stipriai užtrenkė duris. Krūptelėjau dėl jo tokio išaugusio pykčio. Vaikinas atsisuko į mane ir greitai priėjęs suėmė mano alkūnes. Žvelgiau į jį su baime ir laukiau kada išlies savo pyktį ant manęs. Kelias sekundes paspoksojęs į mano akis greitai nukrypo į lūpas ir šiurkščiai įsisiurbė į jas. Nustebau dėl jo tokio netikėto poelgio, tačiau atsakiau į bučinį. Prirėmęs prie sienos vaikinas smulkiais bučiniais keliavo mano kaklu. Suradęs jautrią vietą netikėtai aiktelėjau ir tyliai suaimanavau

- Meisonai, ką tu darai?,- tyliai paklausiau labiau savęs nei jo

- Tik tu gali man padėt nusiramint,- jis kimiai ištarė prie pat mano ausies ir ją sukando. Išstiesiau lyg styga, kai vaikinas uždėjo savo rankas man ant krūtų ir jas spustelėjo

- Meisonai!,- tyliai suaimanavau. Vaikinas suurzgė ir pakišo savo rankas man po kelnaitėmis. Įsikabinusi į jo plaukus užverčiau galvą, kai jis įėjo dviem pirštais,- o dieve,- dūsavau jam įeinant vis giliau

- Kokia tu graži,- jis tyliai sušnabždėjo,- noriu, jog man atsiduotum visu kūnu ir siela, noriu, jog suprastum ką reiškia pasijusti gerai,- dusliai murmėjo man į ausį, kartkartėmis įsisiurbdamas į lūpas

- Aš jaučiuosi tobulai,- vos galėdama pakalbėti kimiai ištariau sulaukdama jo šypsenos

- Štai kur mano mergaitė,- Meisonas geidulingomis akimis mane nužvelgęs tarė. Dar keli vaikino judesiai ir apačioje pajaučiau malonų jausmą. Užsimerkiau ir įsikabinau į tamsiaplaukio pečius. Ištraukęs pirštus jis prie mano akių juos apsilaižė ir šyptelėjo. Nuraudau vos tik atgavau sveiką protą ir greitai priėjusi prie kriauklės nusiploviau rankas. Meisonui atsistojus man už nugaros tik dabar pastebėjau, jog kita jo ranka kraujuoja. Tikriausiai tai nuo stiklinės šukių. Greitai atsisukau į jį ir paėmiau ją į delną

- Tu susižeidei,- tyliai ištariau ir pažvelgiau į jo akis. Meisonas į žaizdą net nekreipė dėmesio, kadangi jo akys buvo nukreiptos tiesiai į mane. Paleidusi vandenį nuploviau kraują. Žaizda nebuvo labai gili, tačiau vis tiek liks mažas randelis. Atrakinusi vonios duris norėjau eiti, tačiau netrukus buvau ir vėl sugrąžinta į vaikino glėbį

- Kodėl taip elgiesi?,- tyliai sušnabždėjau ieškodama jo akyse atsakymo

- Nežinau, pats savęs nebeatpažįstu,- ramiai ištarė,- tačiau šiandien supratau, jog esi vienintelis žmogus, kuris man padeda nusiraminti ir atgauti sveiką protą

Sveikos mielos skaitytojos! Stengiuosi jus palepinti šiomis dienomis, kadangi kas žino, kada vėl pradėsiu kelti jas rečiau. Bent šiomis dienomis noriu atsigriebti už kelias praeitas savaites. Labai tikiuosi, jog dalis nebuvo labai nuobodi ❤😻😻