Vakaras Apvertęs Mūsų Likimus

•72•

Meisonas

Nespėjus sugauti Megės rankos ji pabėgo neatsigręždama. Nesuprantu, kas jai užeina? Prieš minutę buvau ją apglėbęs, o ji rodos niekur nenorėjo trauktis. Kas ją taip pakeitė? O dar tos saldžios lūpos, kodėl visa tai man primena... ją? Kiek kartų kaliau sau į galvą, jog reikia pamiršti tą merginą ir gyventi toliau, tačiau dabar, kai sutikau Megę, viskas grįžta su kaupu. Ir svarbiausia, jog su ja jaučiuosi taip lyg su Laila. Per visus metus neradau nė vienos merginos primenančios ją, tačiau ši lyg iš dangaus nukrito tiesiai man į glėbį ir kažkodėl giliai savyje jaučiu, jog negaliu jos paleisti. Per šį vakarą aš ir vėl tapau senasis Meisonas, kuris prisipažino mylįs Laila... Tuomet mano širdis iš ledinės buvo pavirtusi į pliušinio meškiuko. Tačiau viskas būtinai turėjo sugriūti...
Galbūt atėjo laikas, kai pats gyvenimas pradėjo man keršyti. Juk esu pridaręs tiek blogo. Būtų nenuostabu, jei Megė sužinojusi kas įvyko mano gyvenime kaip mat atsitrauktų ir pabėgtų.

Nulipęs žemyn lėtai patraukiau link mašinos, tačiau netikėtai išgirdau merginos klyksmą. Megė. Per širdį perėjęs baimės jausmas privertė pasileisti lyg kulkai link išgirsto merginos balso. Greitai pribėgęs skersgatvį jame pamačiau du vyrukus. Vienas buvo įrėmęs jai į galvą šautuvą, o kitas norėjo priliesti jos kūną. Merginai spyrus jam į tarpkojį jis trenkė jai antausį ir tuomet manyje įsižiebė ugnis. Nieko nelaukdamas trenkiau jam į nugarą ir tuomet atsukęs kelis kartus į pilvą, kol galiausiai per nosį pasipylė kraujas. Kol aš jį talžiau mergina spėjo išsisukti iš kito gniaužtų ir priremti prie sienos. Kiek nustebau, kai mergina atsukusi jį kumščiu trenkė į veidą, o tuomet į pilvą. Perbraukusi ranka per plaukus atsitiesė ir pažvelgė į mane

- Galėjau ir pati susitvarkyti,- piktai ištarė,- gyvenu ne tam, jog vaikinai mane gintų

- Tai dabar vaidinsi nepriklausomą moterį?,- šiurkščiai atkirtau

- Gali vadinti ir taip, bet man tavo pagalbos nereikėjo,- tiesiai į akis drėbusi apsisuko ir pradėjo eiti link mašinos

Megė

Galbūt aš melavau. Tačiau buvau mokyta apsiginti ir dabar nenorėjau pasirodyti silpna. Ne tam praleidau metus pas Deną. Jis privertė mane užsiauginti storą odą. Kiekvieną dieną girdėdavau šiukščius jo žodžius ir įžeidinėjimus, tačiau net gi dabar jam nejaučiu neapykantos kadangi žinau, jog jis norėjo mane paversti stipria

- Nori to ar ne, aš vis tiek nepaliksiu nė vieno vaikino gyvo palietusio tave bent pirštu,- jis sušuko man įkandin. Susiraukusi sustojau lyg įbesta

- Paleisk mane, šlykštus gyvulį,- sušukusi tariau ir spjoviau vyrui į veidą, jis šiek tiek atleido savo rankas tačiau nespėjus man pabėgti ir vėl buvau suspausta

- Kaip su manim kalbi, šlykšti kekše,- atsukęs mane į save piktai tarė ir iškėlė ranką ruošdamasis trenkti

- Patrauk savo šlykščias rankas nuo jos,- išgirdusi ledinį, pažįstamą balsą pasisukau link savininko ir išvydusi Meisoną baimė šiek tiek apmažėjo. Vaikinas buvo stipriai suspaudęs savo kumščius, jog net matėsi jo kraujagyslės, o žandikaulis stipriai sukąstas. Pradėjęs artėti vyro rankos šiek tiek atlaisvėjo tačiau vis tiek manęs nepaleido

- O kas tu toks vaiki, kad galėtum man aiškint?,- savimi pasitikinčiu balsu tarė vyras tačiau jautėsi, jog jis buvo įsitempęs

- Tas, kuris tau parodys, jog negalima liest to, kas tau nepriklauso,- sukandęs dantis piktai tarė ir net nespėjau susigaudyti, kai jis puolė vyrą, kartu pastumdamas mane į šoną, jog netyčia parkritusi trenkiau galvą į stalą.

Susvirduliavau, tačiau tuoj pat buvau pagauta stiprių rankų ir veidu atsukta į jį

- O dabar niekur neisim, kol man nepasakysi, kas vyksta ir ką reiškia tavo šie svirduliavimai,- rimtai ištarė ir stipriau suspaudė man alkūnes

- Tai - ne tavo reikalas,- sušnypščiau ir kiek atsitraukusi spyriau jam į tarpkojį. Vaikinas išleido gilią dejonę, tačiau vietoj to, jog paleistų parvertė mane ant žemės kartu prispausdamas prie žemės

- Nenori stovint kalbėtis, galim ir gulint,- kimiai taręs iškėlė mano rankas ir suspaudė į vieną kumštį, o klubus apžergė savo kojomis, tad buvau visiškoje jo valdžioje. Susiraukiau dėl jo tokio įkyrumo ir lindimo į mano asmeninę erdvę

- Sakiau, jog tai tik mano reikalas. Spėju ir pats turi tokių dalykų, kurių niekam nenori sakyt, tuomet kodėl verti mane tai daryti?,- greitai išbėriau muistydamasi. Vaikino veidui atsiradus prie pat manojo nustojau kvėpuoti. Šyptelėjęs suprato mano silpnąją pusę. Susiraukusi pavarčiau akis

- Taip, yra dalykų, kurių nenoriu sakyti, tačiau tu šiuo metu esi labai prastoje padėtyje ir tau vertėtų prikasti liežuvį, kitaip - pabučiuosiu tave,- vos jam tai ištarus sunkiai nurijau seiles negalėdama atplėšti akių nuo jo lūpų,- na, o dabar sakyk - Kas vyksta?

- Juk sak..,- nespėjus ištarti, vaikinas priglaudė lūpas prie manųjų, o mano protas kaip mat aptemo. Nebesivaldžiau aplinkoje. Norėjau tik įvelti rankas į jo plaukus ir prisitraukti kuo arčiau. Jo lūpos, saldus aromatas apsuko mane aplink pirštą lyg mažą mergaitę. Vaikinas švelniai liežuviu perbraukė man per lūpas ir atsitraukė

- Matai kaip lengva tave paversti tokia pažeidžiama,- savimi pasitikinčiu balsu ištarė priversdamas mane susiraukti.

Meisonas uždėjęs savo rankas man ant liemens švelniai perbraukė per pilvą lėtai slinkdamas link šlaunų. Suvirpėjusi prikandau lūpą, jog neišleisčiau dejonės

- Taip tikrai nepalenksi manęs į savo pusę,- tyliai prakalbau stengdamasi nukreipti dėmesį į šalį. Deja vaikinas nesustojo, tačiau ir toliau leidosi, kol galiausiai pasiekė tarpkojį ir aš sustingau smarkiai įremdama rankas į sieną

- Ar tikrai? Tau reikia tik kelių mano prisilietimų ir tu jau virpi mano rankose,- jis geidulingu balsu tyliai sušnabždėjo

Išplėtusi akis giliai įkvėpiau. Kas man darosi?! Jis visur! Mano mintys tik apie jį, kievieną minutę jaučiu jo artumą ir keista jaudulį, vos prilietus mane

- Aš nežinau!,- iš visų plaučių sušukau, deja mano balsas buvo užkimęs, tad tai skambėjo lyg šnibždesys

- Ko nežinai?,- vaikinas susiraukė ir šiek tiek atleido rankas

- Nieko! Nežinau, kodėl tai vyksta su manimi. Nežinau, kodėl jaučiuosi lyg visai kitas žmogus ir svarbiausiai nežinau, kodėl viskas ką regiu esi Tu!,- užtilus mano veidu pradėjo bėgti ašaros, kurių regis man šiuo metu labai reikėjo

- Ššš,- tyliai ištarė nubraukdamas žandais tekančias ašaras,- pradėkim nuo pradžių. Ką tiksliai tu matai ir nuo kada tai prasidėjo?

- Tiksliai net pati to negaliu įvardyti. Tai lyg prisiminimai arba sapnai. Kievienas yra skirtingas ir trunka vos kelias sekundes, todėl pilnai negaliu paaiškinti kas vyksta. Ką tikrai žinau, jog juose esi tu, dar kažkoki vyrai, bet galbūt man kokios haliucinacijos,- papurčiusi galvą ištariau, kol vaikinas visą šį laiką nenuleisdamas akių žvelgė į mane

- Ir nuo kada tai prasidėjo?,- jis lėtai ištarė

- Kai pirmą kartą pamačiau tave Amelios namelyje,- kiek pagalvojusi ištariau. Mačiau vaikino veide lyg ir sumaištį susimaišiusią su jauduliu, tačiau tiksliai net nebūčiau pagalvojusi apie ką jis galvoja

- Ištiesk man savo delną,-  iš niekur nieko ištarė.

Dar kartelį noriu padėkoti, jog balsavote už mane ir leidote svajonei išsipildyti! 🤗❤