Vakaras Apvertęs Mūsų Likimus

•39•

Apstulbusi stebėjau merginą, kuri kaip niekur nieko stovėjo laukdama mano reakcijos

- Ką?,- vos sugebėjau išstenėti

- Nėra laiko kalboms, dabar turim ištrūkti iš čia ir kuo greičiau pasiekti motiną,- ji greitai sumalė išeidama į koridorių kartu atsisukdama į mane,- nagi Laila, eime, viską vėliau paaiškinsiu kai išeisim,- jai tai tarus linktelėjau galva ir nusekiau merginą, kurią atrodo pradedu pažinti iš naujo. Galvoje susisuko minčių mišinys. Tai reiškiasi, jeigu Beka yra mano pusseserė, tai Amelia teta. Lėtai išėjau iš kambario negalėdama patikėti ką kątik išgirdau. Bet, juk tuomet kažkaip esu susijusi ir su Džeimsu. Nespėdama aiškiai apgalvoti savo žodžių ištariau:

- Kas tuomet man yra Džeimsas?,- sumišus paklausiau

- Jis su tavimi yra nesusijęs, nei su manimi, kadangi jis buvo įvaikintas,- ištarė pažvelgdama per petį ir įsitikindama, jog mūsų niekas neseka. Dar labiau nustebau tai išgirdusi. Įvaikintas? Jis man to niekada neminėjo. Gal tiksliau nebuvo progos. Nebeatsimenu, kada paskutinį kartą jį mačiau. Mūsų draugystei nutrūkus, jis net nepasirodo mano akyse. O dėl Amelios net nežinau ką pasakyti. Juk mes viena kitai viską pasakodavom, o dabar iš niekur nieko sužinau tokią žinią. Mes dar turėsime apie daug ką pasikalbėti. Net nepajaučiau kaip greitai atsiradome prie galinių durų. Beka atsisukusi į mane pažvelgė įsakmiu žvilgsniu

- Dabar bus taip. Net nebandyk atsikalbėt,- ji įspėjo durdama man pirštu į krūtinę,- eisi pro šitas duris, o lauke už kampo stovi juodas furgonas. Jame jau yra Džeimsas ir jis laukia tavęs,- man prasižiojus paprieštarauti ji nutraukė,- prašau,- švelniai ištarė. Jos akyse kaupėsi nerimas dėl motinos, kuri nežinia kur šiuo metu yra. Suabejojusi savimi linktelėjau galvą ir ji išspaudė šypsnį,- pasistengsiu kuo greičiau grįžti,- greitai ištarė ir apsisukusi nubėgo tamsiais koridoriais. Stovėjau lyg prikalta prie žemės. Visame kūne vis didėjo baimė, kuri nereiškė nieko gero. Užsimerkusi giliai įkvėpiau ir apsisukusi nupėdinau link išėjimo. Vos tik pajutusi vakarinį vėjelį sudrebėjau tačiau nežinojau ar tai buvo iš šalčio ar iš baimės, greičiausiai dėl abiejų. Protas rėkė, jog reikia eiti į mašiną ir saugiai laukti Amelios su Beka, tačiau širdis sakė, jog nedvejodama grįščiau į pastatą. Išsitraukusi iš kišenės dienoraštį jį peržvelgiau galbūt šimtąjį kartą tačiau kad ir dabar jaučiausi lyg pirmą kartą, kai radau jį sename pastate. Amelia yra minėjusi, jog šis dienoraštis yra svarbiausias jų šeimos prisiminimas, kadangi bėgdami iš namo jie kartu pamiršo pasiimti ir jį. Net nepagalvočiau, jog toks paprastas dalykas gali kažkam rūpėti. Tačiau galvoje dabar sukosi du variantai: Arba eiti pas Džeimsą, arba grįžti atgal ir prisipažinti, jog esu Hemmings ir parodyti dienoraštį. Kelias sekundes paspoksojau į beribį mišką, kai staiga susipratau, jog turiu tai padaryti, kadangi jei ne aš dabar Amelia nebūtų čia papuolus ir jai negrėstų pavojus. Apsisukusi greitai nuėjau į vidų prieš tai paskambindama į policiją ir pranešdama apie nelegalią veiklą. Šiandien viskas baigsis. Tai diena, kai Meisonas keliaus į kalėjimą. Reikia tik viską švariai atlikti ir tuomet ramiai galėsiu gyventi. Su tokia mintimi įžengiau į vidų. Nukrėtęs šiupulys priminė, jog einu grobiui į rankas. Tačiau savo sperdimo nepakeičiau ir toliau keliavau link didžiosios salės kurioje buvo susirinkę daug vyrų. Pačiame vidury ant kėdės buvo pririšta Amelia, deja netoli jos pamačiau ir Beką. Mergina nuleidusi akis žvelgė į grindis lyg būtų padarius nuodėmę. Man bežvelgiant į ją pasidarė gaila, tad nieko nelaukdama išsitraukiau iš kišenės šautuvą ir paleidau kulką į vieną iš vyrų. Kulka kliudė tik jo petį tačiau visi tuoj pat sukruto ir dėmesys pasisuko į mane. Pirmasis atsisuko pats Meisonas. Peržvelgęs mane vaikinas sustojo ties ginklu esančiu mano rankose ir iškėlė rankas lyg gindamasis

- Ir ką dabar darysi?,- su pašaipa ir kartu šaltumu paklausė,- tu esi viena, o prieš tave visa komanda vyrų,- jam tai tarus peržvelgiau visus vaikinus sustodama ties Amelia. Moteris liūdnai papurtė galvą. Tai buvo pralaimėjimo ženklas. Tačiau pačio karo dar net nepradėjau. Pasiruošusi pirmąjam žingsniui išsitraukiau iš kišenės dienoraštį ir iškėliau jį lyg svarbiausią šiame pastate esantį dalyką. Meisonas peržvelgė jį ir susiraukė tvirčiau suspausdamas kumščius,- kas čia?,- susierzinęs tarė. Tai nebuvo klausimas, kadangi iš jo veido galėjau matyti, jog jis puikiai suprantą ką aš laikau

- O kaip tu manai?,- rėžiau nesismulkindama. Jis dar labiau susiraukė ir įsitempė, kas ryškiai matėsi per jo marškinėlius

- Nežaisk su manim Laila, nes žaidimo taisykles sudarau aš, o dabar atiduok tai ką turi ir galėsi eit sau laisva,- jam tai pasakius nepatikėjau nė vienu žodžiu. Vos jam jį atiduočiau jis mane pririštų prie kėdės ir tuomet tikrai nebūtų išeities pabėgti

- Tu žinai kas tai,- parodžiau į dienoraštį,- o aš žinau, kad tau jo reikia, todėl siūlau susitarti geruoju,- iškėliau savo sąlygas ir jis nusijuokė

- Taip nieko neišeis, man nereikia to popiergalio,- jis spjaute išspjovė žodžius. Sukandusi dantis pasinaudojau kita plano dalimi. Lėtai paėmiau žiebtuvėlį į rankas ir kai pasirodė ugnis, Meisono akyse švystelėjo baimė. Taip ir žinojau, jog jam jo reikės. Prikišusi ugnį prie dienoraščio žvelgiau tiesiai į Meisoną stengdamasi suprasti jo emocijas. Vaikinas sukandęs dantis spoksojo į tai į mane tai į dienoraštį

- Tai kaip, sutinki?,- išblaškiusi tylą paklausiau. Jis perliejęs mane žvilgsniu apsilaižė lūpas ir kai jau galvojau, jog viskas vyksta pagal planą netikėtai išgirdau visai kitą atsakymą

- Ne,- trumpai ir aiškiai tarė. Nors jo akyse ir matėsi baimė tačiau pasislėpęs po šydu jis stengėsi išlikti ramus. Mano misija buvo prasiskverbti pro juos ir sugriauti tą sieną, kuri padėtų man nugalėti karą. Tiek nedaug trūksta tačiau iš kitos pusės viskas iš lėto byra. Aš buvau viena, o prieš mane keliasdešimtys vyrų tačiau taip nesijaučiau. Aplink save jaučiau šviesią ir narsią aurą, kuri skatino mane judėti į priekį ir nepasiduoti šiam vaikinui. Laikas vis seko, o policija galėjo pasirodyti bet kurią akimirką

- Jei jau taip apsisprendei...,- paprastai ištariau ir uždegiau dienoraštį. Vaikinas išplėtė akis ir nepraėjus nė sekundei jis išplėšė jį man iš rankų ir užgesino. Tuomet lėtai paėmė į pelenus baigiantį pavirsti šedevrą ir sugriebė mano ranką. Pasinaudojus jo nepilna jėga išsisukau ir ištraukiau ginklą atsukdama tiesiai į jį,- tavo dienos suskaičiuotos Meisonai,- savimi pasitikinčiu balsu tariau,- tu net neįsivaizduoji kas tavęs laukia už šių durų. Kaip ilgai planavau šią dieną. Kai pagaliau pamatysiu tave palaužtą ir abejojantį. Tai lyg muzika mano akims,- šyptelėjau,- tačiau vieną siūlyčiau tau įsikalti į galvą ir nešioti likusįjį gyvenimą - viskas dėl ko tu pralaimėjai šį karą yra Hemmings mergina, o tiksliau aš,- per salę nuskambėję mano žodžiai visus paliko apstulbusius, o ypač vaikiną, stovintį prieš mane. Nepraėjus nė sekundei salėje pradingo šviesa, tad pasinaudojus ta proga nėriau link Amelios.