Vakaras Apvertęs Mūsų Likimus

•36•

Išsigandusi pažvelgiau į Amelią, kuri vis dar bandė išsisukti tačiau netrukus kažkas susprogdino mūsų mašinos padangas, tad pajudėti iš vietos neišėjo. Net nespėjau sureaguoti kaip buvau išvilkta iš mašinos ir užlauštom rankom vos pastovėjau ant kojų. Pažvelgusi į priekį pastebėjau kaip kiti vyrai tą patį daro ir su Amelia, kuri rodos visai jų nebijojo. Išdidžiai iškėlusi galvą žvelgė į visus iki kol sustojo ties manim ir liūdnai šyptelėjo

- Kas čia vyksta?!,- išgirdau tolumoje šaltą balsą ir krūptelėjau. Per daug gerai jį pažinojau, jog nesuprasčiau kas tai. Greiti žingsniai artėjo tiesiai link manęs tačiau aš negalėjau net pakrutėti

- Bose, jos bandė pabėgti...,- vienas iš vyrų tarė. Jis buvo vyresnio amžiaus ir matėsi, jog turi ne mažai patirties

- Pats matau,- aštriai ištarė Meisonas ir atsistojo prieš mane. Buvau nuleidusi galvą, kadangi pažvelgti jam į akis būtų per didelis žingsnis. Tačiau man nė nereikėjo stengtis, kadangi vaikinas staigiai sugriebė mano žandikaulį ir atsuko į save. Viduje susisukau į mažą kamuoliuką, nes jo žvilgsnis degte degė neapykanta. Kelias sekundes paspoksojęs netikėtai jis užsimojo ir trenkė man antausį. Neišleisdama nė garselio mano galva pasisuko, o žandas tuoj pat užsiliepsnojo. Užsimerkusi sukandau dantis stengdamasi užgniaužti skausmą ir artėjančias ašaras

- Paleisk ją Meisonai!,- netikėtai Amelia sušuko tačiau jo žvilgsnis vis dar svilino mane

- Iš tavęs to tikėjausi,- šaltai ištarė man tiesiai į veidą,- tačiau tavęs Amelia,- jis atsisuko į ją,- galvojau, jog niekada taip nepasielgtum nors ir turi parako. Nuveskit ją į rūsį. Šia aš pasirūpinsiu pats,- tai taręs sugriebė mano ranką ir pradėjo tįsti link pastato. Sunkiai dėdama kojas nesipriešinau jam. Nors ir girdėjau Amelios šykčiojimus tačiau padaryti nieko negalėjau. Įėję į pastatą vaikinas atidarė pirmas pasitaikiusias duris ir įstūmęs mane smarkiai jas užtrenkė. Baimingai peržvelgiau kambarį, kuriame stovėjo tik senas stalas ir fotelis. Matėsi, jog šis kambarys yra neprižiūrimas, vien iš dulkių sluoksnio. Meisonas greitai priėjęs sugriebė mano ranką ir atsukęs pažvelgė tiesiai man į akis

- Šis kartas tau tikrai nebus dovanojamas,- šaltai taręs pastūmė mane link stalo ir viską numetęs staiga užvertė ant jo prispausdamas savo tvirtais gniaužtais. Mano pastangos pabėgti buvo nevykusios, tad tik stengiausi viską išgyventi savo viduje. Meisono rankos netrukus palindo po maikute, tad mano kūną nukrėtė šiurpas, kurį tuoj pat pakeitė dar didesnė baimė. Apglėbęs vieną krūtį ją paminkė, kol aš tuo metu viduje draskiausi, šaukiau tačiau išorėje neišleidau nė garselio. Įkišęs vieną ranką man į apatinius vaikinas staiga įėjo į mane. Giliai įkvėpusi prikandau lūpą, o skruostais pradėjo bėgti ašaros,- aš tave pamokysiu, jog taip elgtis negalima,- vis giliau įeidamas tarė. Mano kumščiai buvo prispausti prie stalviršio, o Meisono kūnas prispaustas prie manojo. Vaikinas pažvelgęs į mane be leidimo įsiveržė į mano burną savo šaltu liežuviu. Susiraukusi neatsakiau jam į bučinį nuo ko jis susierzino,- atsakyk,- piktai suurzgė. Nepaklususi jam buvau parversta ant kelių. Išgirdusi diržo segimosi garsą paklaikau. Pažvelgusi į jį pamačiau kaip jis išsitraukė savo draugužį ir prikišo jį man prie lūpų. Nusipurčiusi norėjau atsitraukti tačiau jis sugriebė mano plaukus ir sugrūdo man jį į burną. Vos ne vemčiodama jaučiau jo visą gylį slystantį mano burna. Kol ašaros bėgo upeliais meldžiau, jog viskas greičiau pasibaigtų. Vaikinas užvertęs galvą garsiai atsiduso ir galiausiai pabaigęs mano gerklėje jį ištraukė. Iš karto parklupusi išsipjoviau visą turinį, o skrandis atrodo susiraukė nuo jo skonio. Giliai kvėpuodama žvelgiau į dulkinas grindis neįstengdama pakelti galvos

- Aš dar nebaigiau,- jis šaltai tarė ir sugriebęs už rankos pakėlė. Įrėmęs į stalą, jog mano pilvas remtųsi į stalviršį užlaužė rankas ir nuslydęs iki tarpkojo greitai suplėšė mano apatinius. Garsiai sukūkčiojus išgirdau jo urzgimą,- užsičiaupk,- tai taręs staiga trenkė per subinę ir aš sucypiau. Po dar kelių jo tokių trankymų jaučiau kaip visas užpakaliukas karštas ir be abejo raudonas. Daugiau neišleidau nei garso ir tiesiog leidausi būti išnaudojama kaip lėlė. Pavargau jam priešintis. Meisonas atsistojęs man tarp kojų kelis kartus apsuko ratus ir tuomet įėjo visas. Įsikibusi į stalviršį užsimerkiau jausdamasi taip lyg mano kūną paliktų mano pačios siela. Jis suteršė ir taip panaudotą mano kūną, pažemino sielą ir svarbiausiai nuleido mano savivertę iki nulio. Dabar aš buvau niekas, tik lėlė su kuria jis darė ką norėjo. Jo judesiai buvo grubūs ir tiesmukiški, o galvoje tik vienas tikslas - mane pažeminti ir sulyginti su žemėmis. Tad sveikinu jį tai padarius, nes aš daugiau negaliu to tverti. Meisonas įsikabino į mano plaukus ir papešęs juos dar giliau įėjo. Atrodo, jog jausčiau jo visą ilgį. Ir tuomet dingtelėjo mintis. Prezervatyvas. Jis be jo!

- Meisonai, prašau sustok,- paklaikusi tariau tačiau jis manęs neklausė

- Patylėk, protingesnė atrodysi,- pakartojo mano kažkada sakytus žodžius

- Prašau... tu be prezervatyvo, sustok, kol dar nesugadinai mums gyvenimų,- tyliai ištariau tačiau jis išgirdo

- Tau būtų gėda tai ištart ar ne?,- aštriai tarė vis stipriau pešdamas mano plaukus

- Apie ką tu kalbi?,- nesupratusi išstenėjau

- Jeigu ir baigčiau tavyje, tau būtų gėda turėt vaikų nuo tokio kaip aš,- suurzgė,- o galbūt aš noriu sugadint mums gyvenimus,- kraupiai tarė

- Nenusišnekėk!,- garsiai sušukau iš paskutiniųjų ir jaučiau kaip jis artėja į pabaigą

- Tuomet tu būtum tik mano ir niekieno daugiau!,- stūmis,- niekas nedrįsų net prisiartinti prie tavęs,- stūmis. Užsmerkusi giliai įkvėpiau ir sušukau:

- Aš negaliu turėtų vaikų!,- tai tarus jis susiprato ką pasakiau ir sustojo

- Tu ką?!,- jis piktai suurzgė,- tai kodėl man kalbi niekus apie gyvenimų sugadinimus?!,- ji šaukė ant manęs, kol aš tuo metu bejėgiškai gulėjau ant stalo laukdama paskutiniosios. Meisonas atsitraukęs greitai užsimovė kelnias ir dar kartą pažvelgė į mane. Jo paskutiniai žodžiai atrodo lyg buvo peilis į širdį

- Tai tik įrodo, jog tu nieko verta,- išdrėbęs žodžius greitai išėjo už savęs užtrenkdamas duris ir jas užrakindamas. Suklupusi ant žemės užsimerkiau negalėdama daugiau nieko pakęsti. Man skaudėjo tiek fiziškai, tiek emociškai. Norėjau išnykti nuo žemės paviršiaus arba nukeliauti ten, kur galėčiau pasijusti laiminga ar bent jau laisva. Man nerūpėjo šaltos grindys kandžiojančios mano užpakaliuką ar dulkių kalnai aplink mane, kadangi aš užsisklendžiau savyje neleisdama sau jausti nieko išskyrus šaltį ir pyktį. Ir viso to kaltininkas Meisonas. Viskas pasikeitė jam atsiradus mano gyvenime, laiptelis po laiptelio griuvo mano pamatai, kuriuos stačiau ilgus metus. O dabar turiu viską pradėti per naujo. Naujas gyvenimas nauji pamatai ir nauja aš. Pasižadu sau, jog nuo šiandien neleisiu niekam savęs skaudinti. Šiurkščiai nusivaliusi ašaras pramerkiau akis ir pajaučiau lyg viduje manęs būtų kažkas pasisukę į man dar nepažįstamą pusę. Ir tai kryptis į kurią nuo šiol eisiu.